Kurį kartą gyveno vienas žmogus — tinginys, kokių reta.
Ėjo vaikai ėjo per žmones, prašydami išmaldos, o jis kiauras dienas po medžiu tysojo. Eidami pro šalį, žmonės sustodavo ir imdavo jį gėdinti:

Visi dirba, o tu vis drybsai. Tavo vaikams reikia duoneliauti. Kaip tau ne gėda? Greičiau kelkis ir eik dirbti! Iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas! — atsakydavo tinys ir versdavo ant kito šono.
Pagaliau įkyrėjo jam tokių priekaištų klausytis, atsikėlė jis nuėjo pas kaimo popą.
– Tėveli, – pasakė jam tinginys,— atlaikyk už mane mišias ir sušauk žmones, tegul mane gyvą į žemę užkasa.
— O kam gi? — nustebo popas.
– Žmonės neduoda man ramybės. Kasdien bara už dykinėjimą. Rasi, anam pasauly niekas nesikabins.
— Na ką gi, tebus, kaip tu nori,— sutiko popas, atlaikė mišias ir pašaukė du vyrus, liepdamas jiems nunešti tinginį į kapines. Išėjo jie — popas eina pirma ir smilkykle švytruoja, o nešėjai paskui jį. Beeidami sutiko vieną darbštų žmogų.
— Kur jį nešate? — klausia tasai.
— Į kapines.
— Stokit, argi galima gyvą žmogų laidoti! Ką jūs susigalvojot?
Nešėjai jam viską papasakojo. Darbštuolis pagalvojo pagalvojo ir sako tinginiui:
— Klausyk, eime verčiau pas mane, aš tau duosiu saiką kviečių, va ir prasimaitinsi, kolei dar ką nors užsidirbsi.
— O kokių kviečių man duosi — maltų?
— To betrūko! Aišku, nemaltų.
— Jei taip, neškit mane, broliukai, į kapines. Kam man tokie kviečiai! Juos ir į malūną vežti reikia, ir sumalti, ir namo parsigabenti, ir tešlą užminkyti, ir iškepti, o po to ir suvalgyti — labai jau ilgas ir sunkus darbas. Ne jau, neškit mane į kapines!
Nunešė jį į kapines ir paguldė gyvą į kapą. Iš viršaus apžėrė žemėm, o prie burnos įstatė vamzdelį, kad galėtų kvėpuoti. Atkalbėjo popas maldą, smilkykle pašvytravo ir nuėjo draugė su nešėjais.
O naktį darbštusis žmogus tarė sau: „Eisiu ir išvarysiu tinginį iš to kapan atsigulusio dykūno.” Apsirengė jis juodai, veidą suodžiais išsitrynė, prie galvos ragus prisidėjo, nuėjo į kapines. Ir atkasė gyvą palaidotą.
– Stok! — niūktelėjo jis tinginiui koja.
Tasai praplėšė akis iš miego, pašoko persigandęs ir klausia:
– Kas tu?
– Velnias,— atsako jam raguotasis.— Dalinomės nūnai mirusiųjų sielas, ir tavoji atiteko man. Dabar aš tavo šeimininkas. Ką įsakysiu, tą turi ir daryti, o jei ne, tai įmesiu tave į verdančios smalos katilą. Nebetysosi daugiau.
Tinginį šiurpas nukratė.
– Ką gi aš turiu daryti?
– Antai regi tame kapinių krašte akmenų krūvą? Turi krūvą pernešti į kitą kraštą. Pasiskubink! Kad iki aušros visi akmenys naujoj vietoj gulėtų!
Nieko nepadarysi, ėmė tinginys sunkius akmenis vilkti. Vilko vilko jis krioguodamas, krisdamas, prakaitu apsipylęs. Kai visus pernešė, juodasis priėjo su rimbu rankoje ir sako:
– Na, dabar aš tau atsimokėsiu!
Pririšo jis tinginį prie medžio, pasispiaudė delnus ir kad ims čaižyti rimbu. Gerokai jam įkrėtė, o paskui sako: „Dabar žinosi, kaip velniai savo tarnams atmoka! O nūnai lįsk atgal!”
Ir nutempė tinginį prie kapo.
Tinginys atsigulė į jį, o jo kankintojas užmetė iš viršaus du – tris kastuvus žemių ir nuėjo namo. Greit ir aušti ėmė.
Tinginys atsipeikėjo, pasijudino ir, pamatęs, kad velnias jį vos tik apibėrė, ko greičiausiai išsiropštė iš kapo ir nudūmė į kaimą, kiek tik kojos nešė. Parbėgo jis namo, pastvėrė kirvį — latatai į mišką. Įniko kirsti medžius. Eina pro šalį kaimynas. Sveikinasi:
Labas rytas, brolau! Kas naujo aname pasauly?
— Ak, ir neklausk,— atsako tinginys.— Visą naktį akmenis iš vienos vietos į kitą tampai, o už tai tau tik kailį išvanoja!
— O vakare ar vėl į kapines eisi? — klausia kaimynas.
— Kur tavo protas? Jau verčiau visą mišką iškirsiu, negu velniui bernausiu!
Ir vėl įniko kirsti.

Comments

comments