Atėjo metas senam tėvui mirti, pasišaukė jis savo penkis sūnus ir sako:
— Mano vaikai, baigiau savo žemės kelionę. Palieku jus.
Bet, kol neužmerkiau akių amžiams, papasakosiu jums vieną atsitikimą. Išklausykite kaip pridera ir paskui man paaiškinsit, apie ką ten porinama.
Sūnūs pastatė ausis, o senukas peržvelgė juos ir pradėjo pasakoti:

– Viename miške išaugo didelis didelis ąžuolas. Nuo jo tvirtų šakų rudeni lyte lydavo gilėmis. Giliai žemėn augo jo šaknys ir jokia audra nieko nepajėgdavo jam padaryti. Bet
kartą miškan atėjo medkirtys. Išmatavo ąžuolą akimis, pailsmaukstė rankoves, užsimojo kirviu ir ėmė ji kirsti. Pavakare jis patiesė žemėn galiūną medį. Šakas nukapojo, o kamieną parsivežė namo ir supiaustė į lygias lentas. Užvažiavo pas jį kubilius, susikrovė lentas į ratus ir išsivežė į savo dirbtuvę.
Ten jis supiaustė jas į plonus šulus, padarė lankus, dugnus ir surėmė didelę statinę. Kiekvieną rudenį jis užraugdavo šią statinę pilną šviežio putojančio vyno ir išparduodavo jį kaimiečiams, kai šie keldavo vestuves, vardines ar šermenis. Taip dėjosi, kol statinė buvo tvirta. Bet štai vienas lankas trūko,
šulai išsiskėtė, ir vynas ištekėjo. Statinė ėmė vis labiau skėstis, ir, kol kubilius prisirengė užkalti naują lanką, visai subiro. Šulus ir dugnus šeimininkas sudegino krosnyje, o lankus pasičiupo vaikai ir ėmė raičioti keliais.
— Išaiškinkit man dabar šią pasaką!
Susimąstė penketas brolių, bet nė vienas nemokėjo išaiškinti tėvo pasakojimą. Tada senukas palingavo galvą ir tarė:
— Jauni jūs dar, todėl ir nesuvokiate. Teks man jums paaiškinti, ką porina ši pasaka. Miškas, kuriame auga dideli medžiai,— tai mūsų gimtasis kraštas. Šio miško medžiai vis
aukščiau ir aukščiau stiepiasi. Statinė — šeima, šulai — tai mes, lankai — santarvė, o vynas — džiaugsmas ir geras gyvenimas.
Kol šeima sutaria, ir gyventi gera. Namui, kuriame nėra santarvės, geriau sudegti. Tad saugokite lankus, mano vaikai!
Vyriausias sūnus nusilenkė, pabučiavo tėvui ranką ir pratarė:
— Ačiū, tėtuši, už išmintingą patarimą. Mes kol gyvi jo nepamiršim.

Comments

comments