Gyveno kartą jaunikaitis, vardu Apangas. Kai ateidavo pjūties metas, jis persikeldavo į lūšnelę vidury lauko ir sergėdavo ryžius. Ten ir gyveno vienui vienas, nes visas jo turtas tebuvo tristygis — panašus į gitarą — tiapėjas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo. Dienomis Apangas, būdavo, akių nenuleidžia nuo lauko, o nakti­mis groja tiapėjumi ir dainuoja. Išgirdo jį bedainuojant viena numirėlė ir įjunko kas naktį atskristi prie jo lūšnos dainų pasiklau­syti, prie ugnies pasišildyti.
Vieną naktį Apangas išėjo iš lūšnelės, tik žiūri — prie laužo kažkokia mergelė sėdi ir šildosi, ištiesusi rankas į ugnį. Apangas klausia:
– Ei, kas čia?
– Čia aš,— sako numirėlė.
– Ar tik tu ne numirėlė?
– O kad ir numirėlė, tai kas?
– Kuo tu vardu?
Tėja. Aš dažnai čia atskrendu tavo grojimo pasiklausyti. Pasikėlė mergelė į lūšną, atsisėdo ir klausosi, kaip Apangas dainuoja ir tiapėjumi groja. Aiškus daiktas, Apangas pamilo Tėją, o Tėja — Apangą.
Praėjo pjūties metas, ir Apangas turėjo grįžti į sodžių. — O mane ar pasiimsi?— klausia jį Tėja.— Žinok, jei mane mesi, vis vien nuo tavęs neatstosiu.
— Nebijok, nemesiu tavęs. Va tik ryžius namo parvežu ir grįžtu tavęs pasiimti.
Nugabeno Apangas ryžius į sodžių, o Tėja nulėkė pas seseris ir prašo, kad leistų jai drauge su Apangu važiuoti, jo namuose apsigyventi. Nedraudė jai seserys, netgi lydėti pasisiūlė.
Netrukus Apangas grįžo ir pasiėmė Tėją pas save, į sodžių.
Kartą Tėjos seserys pasikvietė Apangą drauge pamedžioti. Jaunikaitis sutiko. Ilgai jie klajojo po girią, į gūdžiausią tankmę nuklydo, o jokio žvėries nesutinka, ir gana. Galiausiai žiūri — priešais atšokuoja maža varlytė. Paregėjo seserys tą varlytę ir kad ims rėkti:
—    Saugokis, broleli! Didžiulis dramblys antai traukia! Bėk kiek įkabindamas! Gelbėkis, kol dar gali!
Žiūri Apangas į vieną pusę, žiūri į kitą — nagi jokio dramblio nėra. Tik tupi priešais jį ant žemės maža varlytė. Pasigavo ją Apangas ir kiša į medžioklės krepšį, o seserys dar garsiau šaukia:
—    Gelbėkis, broleli! Negi tu nematai baisūno dramblio?
—    Nematau, — sako Apangas,— va tik šitoks žvėris man į rankas pakliuvo.
Ištraukė Apangas varlę ir rodo seserims. Kad iškriks numirėlės į visas puses, kad išlakstys rėkdamos:
—    Greičiau, sesulės! Bėkim iš čia! Ir Tėjos nepalikim. Negi ga­lima su tokiu žmogumi gyventi. Koks jis galiūnas turi būti, jeigu net dramblį pagavo…
Taip Apangas atsikratė Tėjos ir jos seserų.

Comments

comments