Gyveno kartą toks žmogus su pačia, ir turėjo juodu sūnų. Kai sūnui suėjo dvylika metų, motina pasimirė. Liko juodu su tėvu vienu du. Tėvas prekiavo šiuo bei tuo, o sūnus jam padėjo. Prekiauti jiems nesisekė. Kasmet tėvas vis giliau į skurdą brido. Galop jie visai nusigyveno. Pasiligojo tėvas ir žemęlėn atgulė. Liko jaunikaitis vienas it pirštas. Bet praėjo penkios dienos po tė­vo mirties, ir jaunikaitis susapnavo, kad jam pasirodė tėvas ir sako: „Bėdos tave spaudžia, mario sūnau. Anei jokio turto aš nesu užgyvenęs. Taigi klausykis, ką tau prisakysiu: kas rytą, vos tik patekės saulė, eik nuo mūsų trobos į šiaurės rytus, kol priei­si senolio lūšnelę; išsikask ten po vieną krabą ir pardavinėk — vis badu nemirsi…”
Su aušra atsikėlė jaunikaitis, pasiėmė kastuvą ir eina prie se­nolio trobelės. Tik įbedė kastuvą į žemę, žiūri — krabas. Išsikasė jis tą krabą, nunešė į turgų ir ten už jį bematant gavo dide­lius pinigus.
Nuo tos dienos jaunikaitis kas rytą ėjo krabo išsikasti ir daugiau nebekentė nei skurdo, nei bado.
O tame krašte gyveno vienas turtingas setchėjus, kuris turėjo daug dukterų. Vyresniąsias dukras jis jau buvo išleidęs už vyrų. Bemergavo tik jaunėlė, vardu Peu. Sita jaunėlė nė už vieno nenorė­jo tekėti, niekas jai akin nekrito. Kad ir kaip ją tėvai įkalbinėjo, kad ir kokius jaunikius piršo, nė girdėti toji nenori, ir gana.
Kartą jaunikaitis iškasė didžiulį krabą ir neša į turgų. Pamatė jį Peu, pasišaukė ir klausia:
– Ei, jaunikaiti, kur tempi tokį didelį krabą?
– Ogi nešu į turgų parduoti.
– Tai parduok man.
Peu davė už krabą krūvą pinigų ir sako:
—    Kai vėl turėsi krabų, nešk juos tiesiai man, niekam kitam nepardavinėk.
Aiškus daiktas, krito mergelei į akį jaunikaitis, o tasai nieko nesuprato, paėmė pinigus ir patenkintas parėjo namo. Nuo to karto jaunikaitis nešdavo krabus tik Peu. Mergelė pirko tuos krabus, ir jos širdis vis labiau ir labiau linko prie jaunikaičio. Kaip beįmanydama ji stengėsi, kad jaunikaitis tai suprastų, ta­čiau tasai, vargšas būdamas, galvojo sau: „Matyt, setchėjaus duk­ra mane pamilo, bet juk aš varguolis našlaitis. Ne pora aš jai”.
Pamatė vyresniosios seserys, kad Peu skurdžius prekininkas patinka, nuėjo pas tėvus ir sako:
—    Mūsų jaunėlė sesuo Peu į vargetą krabų pardavėją akis blizgina ir nė nesislepia, begėdė. Tasai vargeta tik jai vienai krabus neša, o jaunėlė juos perka. Ir šiaip, ir taip stengėmės ją į protą atvesti, bet jinai nė klausyti mūsų nenori. Visai galvos neteko.
Supyko tėvai, tokią žinią išgirdę, pasišaukė Peu ir kad ims burnoti:
—    Ak tu, nedorėle! Nieko daugiau nemoki, tik spyriotis ir tėvus per nieką laikyti. Mes tau piršom turtingus ir gerus jau­nikius, tu juos visus atstūmei. O dabar drįsai pasirinkti kažkokį vargetą prekininką. Visai pasileidai!..
Paskui tėvas paliepė:
—    Nešdinkis iš mano namų, kad tavo nė padujų čia neliktų. Ir žiūrėk, kad nuo šios dienos ne tik į namus, bet ir į mūsų kaimą nė kojos nekeltum.
Bet motinai ne taip paprasta išvaryti savo tikrą dukterį. Patyliukais ji surišo mazgelin brangesnių daiktų ir padavė dukrai. Atsisveikino Peu su motina, paliko gimtuosius namus, nuėjo pas jaunikaitį ir papasakojo, kas jai nutiko. Jaunikaitis išklausė ir sako:
Aš vargeta ir našlaitis. Verčiau jau grįžk namo. Kur čia man tave vesti, tavo tėvas dar galvą man nuims.
Verčiau galą gausiu, bet namo negrįšiu! — atsakė Peu.
– O ką gi mudu darysim?
– Kaip tu pasakysi, taip ir bus.
Nusprendė jaunikaitis, kad juodviem su Peu geriau išsikelti iš to kaimo. Kaip tarė, taip padarė — išsikraustė ir apsigyveno kitoje vietoje.
Kaip ir pirma jaunikaitis kas rytą eidavo krabo išsikasti. Už gautus pinigus pirko valgio sau ir savo jaunai pačiutei. O Peu buvo jam gera pati ir niekada pikto žodžio nesakė. Bet kartą ji vis dėlto vyrą paprašė:
—    Meldžiu tave, nebevaikščiok krabų kasti. Pinigų turim už­tektinai, tu gali pirktis viską, ko tik panorėsi.
Bet vyras nesutiko, ir Peu suprato, kad jo neperkalbės. Ta­da ji slapčiom pasekė vyrą ir nužiūrėjo, kur jis krabus kasa. Paskui ištaikė valandėlę, kai jis išėjo miškan malkų parsinešti, pasiėmė kastuvą, sukasė visą žemę po senolio trobele, parėjo namo ir triū­sia sau lyg niekur nieko.
Kitą rytą, kaip ir kasdien, vyras susitaisė krabų kasti. Žiūri — ogi po lūšna visa žemė išrausta, nė pėdos neliestos ne­likę, tik vienam kampe guli krabo kiautas, toks sausas ir švarus, lyg jį daug dienų būtų kas džiovinęs ant saulės. Parėjo vyras tuščiomis rankomis, numetė kiautą po laiptais, nė žodžio pačiai ne­pasakė, bet ir pinigų nedavė. Peu taip pat ničnieko jį neklausė.
Vėlai vakare Peu išsitraukė pinigus, norėdama šiek tiek atsi­skaičiuoti rytojui, ir jai išsprūdo iš rankų vienas najenas — sidab­rinis pinigėlis. Nuriedėjo pinigėlis į plyšį po grindimis. Peu nieko vyrui nesakė, tik pagalvojo sau: „Palauksiu rytojaus, o kai pra­auš, nueisiu’ir susirasiu tą najeną”.
Kai išaušo rytas, Peu nusileido po troba ir ieško tarp polių va­kar pamesto pinigėlio. Tik žiūri — ogi jai prieš akis kūpso kra­bo kiautas, pilnutėlis najenų. Apsidžiaugė Peu, susiėmė najenus ir neša vyrui. Vyras nustebo ir klausia:
– Iš kur tu gavai tiek pinigų?
Vakar vėlai vakare traukiau pinigus, o vienas najenas man išsprūdo iš rankų, nuriedėjo ir iškrito po namu per plyšį. Tuoj pat nėjau jo ieškoti, jau tamsu buvo. Pagalvojau, kad mūsų trobelė stovi nuošalioje vietoje, ir iki rytojaus niekas pas mus neužeis. O kai paryčiu nusileidau žemyn, žiūriu — po namu guli krabo kiautas, pilnutėlis pinigų.
Va ir nebereiks man krabų kasinėti, — apsidžiaugė vyras.
Nuo to laiko kas vakarą juodu vis numeta į grindų plyšį po pinigą. Numeta sidabrinį pinigą — auštant randa pilną kiautą sidabro, numeta auksinį pagrožėlį — auštant randa pilną kiautą aukso. Ir taip juodviem ėjosi ištisus metus. Prasigyveno juodu. Suslapstė savo turtus ir nusprendė, kad jau visko lig valios turi.
Sugalvojo kartą Peu, kad gerai būtų savo tėvus aplankius. Priėjo jinai su vyru gimtąjį sodžių, išvydo juodu vyresniosios seserys ir kad ims burnoti:
Ak tu, vagile! Kaip tave kojos čia atnešė, ir dar ne vieną, su vyru? Gal jau pamiršai tėvo paliepimą, kad tavo nė padujų sodžiuj neliktų?! Nešdinkis iš čia, kol ne vėlu!..
– Mielos mano seselės, — prašosi Peu, — nesibarkite. Aš atėjau tėvo motulės aplankyti, juk jie man tiek gero padarė. Ne pinigų aš atėjau prašyti. Jūsų turtų man nereikia. Aš nesigviešiu svetimo.
Įširdo seserys, pasileido dar pikčiau burnoti:
– Žiū, kaip tu išpuikusi, dar ir meluoti išmokai. Netikim mes tavo žodžiais: kurgi regėta, kad skurdžius svetimų pinigų nesi­gvieštų.
– Tai gal kertam lažybų? — sako Peu.
– O ko čia kirsti lažybų?
Jei suskaičiuosite per dieną visus mano pinigus, atiduo­siu juos judviem perpus, o jei nespėsit suskaičiuoti — išeisit tuščiom.
—Kodėl ne, suskaičiuosim. Bet jei tu tyčiojies iš mūsų, iškarsim tau kailį.
—    Jūsų valia, — nusilenkė seserims Peu.
Nuėjo vyresniosios seserys skaičiuoti jaunėlės pinigų, bet kad ir kaip stengėsi, per kiaurą dieną nė pusės nesuskaičiavo. Parėjo juodvi namo ir sako tėvams:
—    Peu, mūsų jaunėlė sesuo, buvo atėjusi į sodžių ir gyrėsi, kad turi didžiausias krūvas pinigų. Mudvi nepatikėjome, o jinai mums ir sako: „Jei netikite, ateikite ir pačios pasižiūrėkite”. Nuėjom mudvi, žiūrim — teisybė, pinigų krūvos nesuskaičiuojamos. Sukirtom mudvi su ja lažybų, kad visus suskaičiuosime per dieną. Pažadėjo sesuo pinigus mudviem padalyti, jei suskaičiuoti su­spėsime. Kad skubėjom mes, kad skubėjom, bet kur tau, — negi tokią krūvą perdien įveiksi!..
Išgirdo tokią žinią setchėjus ir pasiuntė pas jaunėlę teisėjo pa­rankinius: tegu patikrina ir pasako, ar nemelavo vyresniosios dukterys. Atbėga parankiniai, atneša žinią, kad dukterys sakiu­sios gryną teisybę. Apsidžiaugė setchėjus, pasiuntė vieną tarną jaunėlės ir žento atsikviesti, o teisėjo parankiniams liepė pa­imti iš sodiečių ratus ir atvežti jam dukters pinigus. Pamatė setchėjus savo akimis ratus, prikrautus aukso ir sidabro, ir sako:
—    Na, dukrele, tu iš visų mano dukterų esi dalingiausia. Nuo šios dienos, mano vaikai, gyvenkime visi drauge, o ant manęs, senio, nepykit.
Taip Peu vėl buvo priimta į gimtuosius namus. Kai se­nasis setchėjus mirė, jo vardas ir pareigos atiteko Peu vyrui.

Comments

comments