Ar esate ką girdėję apie sparnuotus žirgus? Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau žirgai ne tokie būdavę kaip dabar. Ir žeme, ir oru skriete skriedavę. Bet paskui jiems vienas žmogus nupjaustęs sparnus. Ir dabar dar ant žirgų kojų matyti f andai. Kuo gi prasikalto žirgai, kad sparnų neteko?
Ar matėte kada nors, kaip susitikę du arkliai sukiša galvas ir apsiuosto? Kaip manote, kodėl jie taip daro?
Seniai seniai, nebeatmenamais laikais, žirgai, būdavo, skrenda oru kur tik nori, bet jų tada buvo daug mažiau negu dabar ir laikėsi jie tik prie šventyklų. Tais žirgais dievobaimingi vienuo­liai skrisdavę į stebuklingą šalį Utkadorą, o ta šalis buvusi Himalajuose, į šiaurę nuo dievų kalno, Someru, dar Meru, va­dinamo.
Taigi kartą vienas karalius pasiuntė savo dvariškį į vienuo­lyną, kad tasai nuneštų vienuoliams ir jų vyriausiajam dovanų,— puodą matchubajacho — saldžios ir itin gardžios pieniškos košės. Priėmė vyriausiasis košę ir nusprendė suvalgyti ją per
pietus. Perdėjo jis tą košę atsargiai į naščių pintinę — sangraeką, rūpestingai užrišo ir pakabino savo celėje, pačiam paluby. Paskui sušaukė vienuolius į šventyklą pasimelsti už karalių, atsiuntu­sį tokį retą skanėstą. Sukalbėjo vienuoliai įprastą maldą už karalių ir išsivaikščiojo kiekvienas į savo celę.
O kol vienuoliai meldėsi, vienas žirgas užuodė iš vyriau­siojo celės sklindant gardų kvapą. Neištvėrė žirgas, paplast įskrido į celę ir apsidairė, ogi žiūri — pačiam paluby kabo sangraekas su saldžia koše. Pakilo žirgas palubin, surijo visą košę ir išskrido.
Per patį vidudienį šaukia vyriausiasis vienuolius pasivaišinti karaliaus koše. Suėjo vienuoliai, ir vyriausiasis liepia vienam broliukui palypėti ir nukabinti sangraeką su koše. Karabždi-nasi broliukas, jau pasiekė sangraeką, tik kad suriks:
— Vaje, košės nebėr!
Atrišo jis sangraeką, nukėlė aslon. Nusistebėjo vyriausiasis ir sako:
— Se tau kad nori! Nuo ankstaus ryto mes nė trupinėlio burnoj neturėjom. Net pilvą traukia. Tai bent pasivaišinom karališka koše! O dabar nė ryžių išsivirti nespėsim — aure saulė jau leidžiasi. Eikit į savo celes. Ryt rytą pasisotinsim, kai pa­trauksim išmaldos rinkti.1
Ir grįžo vienuoliai į celes tuščiais pilvais.
Užsidarė vyriausiasis savo celėje, suka galvą, kas gi tą košę pavogė. Galvoja, galvoja ir kad pliaukštelės sau per kaktą: nagi tikriausiai koks nors žirgas tą pokštą bus iškirtęs! Sau­kia vyriausiasis žirgus. Sulėkė visi, o tarp jų buvo ir tasai, kuris košę iškabino. Ėmė vyriausiasis juos kamantinėti, o tie ginasi. Nieko nepešęs, vyriausiasis mano sau: „Kol žirgai bus sparnuoti, neturėsime ramybės. Imsiu ir nupjaustysiu jiems spar­nus — tegu daugiau nevaliūkauja, tegu dorai žmonėms tarnau­ja”.
Susirado vyriausiasis didelį aštrų peilį ir pjausto žirgams sparnus. Nupjaustė ir sako:
— Gražumu ar piktumu, o reikės jums, žirgams, savo kaltę nuo šiolei juodu darbu išpirkti. Kitaip jūs vienuolius, ko gero, badu numarinsite.
Davė sau žodį besparniai žirgai surasti ir nubausti vagį. Nuo tos dienos jie susitikę pirmiausia kits kitą apuosto. Jeigu
kuriam pasirodo, kad kitas kvepia saldžia koše, apšaukia tąjį vagimi, per kurį visa arklių giminė buvo taip nubausta, o apšauktasis visa gerkle teisinasi: „Ihaha!” Arklių kalba tai reiš­kia: „Ne-e-e!”

Comments

comments