Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro vardo nebeištardavo. Kaip tik dėl to ir pasiliko visam laikui iškraipytas ežero vardas. Užuot vadinti ežerą Ašvėjas, žmonės vadina Dubingių ežerą Asveja, kaip jo pati jį šauk.davo.

Kur kas svarbiau atsiminti,, kad pats senukais Aš Vėjas buvo geraširdis, darbštus, ir laibąjį rūpestingas šeimininkas.  Tik visa bėda, kad jam nesisekė gyventi, visoki vargai jį slėgė. Žiūrėk, tai troba sugriuvo, tai javai sudegė arba gyvuliai krito. Būdavo nespėja žmogelis po vienos nelaimės atsigauti, kai kita jį užklumpa. Už vis labiausiai jis kankinosi dėl vandens stokos — aplinkui bolavo išdžiūvę smėlynai, gryna dykynė. Vos tik kiek atsikvėps, tuoj dulkių stulpai viesulu  sukasi. O jeigu lietus palyja, bematant saulė valkas išgarina. Už keleto varsnų telkšojo melsvi dailūs ežeriukai, o Aš Vėjo pašonėje — nė lašelio vandens. Susirūpinęs senelis ir kibirais nešė ir statinėmis ritino. Ir kaip tik išmanydamas dienomis ir naktimis vilko vandenį savo ištroš kusiai šeimynai ir gyvuliams girdyti. O taip pat ir daržams ir dirvoms palieti. Didesnio vargo plačioje žemėje sunkiai galėjai rasti.

Būdavo eina ir eina jis keliu su naščiaiis. O nuilsęs atsisėda kur ant kauburėlio ir dūsauja: “Kad turėčiau prie namų nors mažą balutę, tai laimingas būčiau!”

Iki gyvo kamlo įkyrėjo Aš Vėjui sunkus ir nesibaigiantis vandens tempimas. Galiausiai pardavė jis pusę savo ūkio arkliui ir vežimui pirkti, Kad galėtų vandenį vežte atsivežti. Ir Aš Vėjas išsiruošė eiti į turgų. Eina jis per mišką ir gircli, kažkas šaukia: “Kas norit pirkti ežerą! Nebrangiai parduodu!”

Apsidairė Aš Vėjas ir mato, po egle sėdi nykštukas ir suka ant pirštų sidabrinius dubenėlius. O jie saulėje blizga, raibuliuoja ir skamba, tarsi muzika gražiausia.

— Tai kiek už tokį daiktą nori? — paklausė Aš Vėjas,

— Nedaug! Tiek pinigų, kiek pats kišenėje turi! —atsakė šis.

Žmogelio noras įsigyti ežerą buvo toks didelis, kad jis net derėtis nenorėjo. Greit iškratė kišenes nykštukui, o tas kilstelėjo dubenėlius aukštyn ir tarė:

— Rinkis kuris tau labiau patinka! Jeigu nori, kad ežeras būtų apvalus, tai padėk dubenėlį ant žemės ir tylėk. Bet jei pageidauji kampuoto ar pailgo, taimesk jį kaip gali toliau, kad spėtum nusakyt formą, kol jis nukris.

Aš Vėjas neapsakomai apsidžiaugė pirkiniu. Įsidėjo dubenėlį kišenėn ir tekinas pasileido namo. Nepaprastu pirkiniu pirmiausia norėjo pasigirti pačiai.

— Štai, žiūrėk, nusipirkau ežerą! — įpuolęs trobon pasakė.

— Seni, nejau tu išprotėjai? — pašoko pikčiurna. — Čia tik skardos griežinėlis. Dar skylė vidury! O tau jau ežeras vaidenasi! O kiek už šitą geležėlę sumokėjai? — šaukė įpykusi.

— Visus, kiek turėjau! — prisipažino senelis.

— Ak tu besmegeni! Kur protą padėjai?

Nešdinkis iš mano akių, kad čia nėkvapo tavo neliktų. Negrįžk, kol neatsiimsi savo pinigus!

— sušuko pati ir stvėrė lazdą tvoti per nugarą.

Šitaip suniekintas Aš Vėjas nusiminė.

Nykštukas tikrai bus jį apgavęs. Ir pačiam pikta ant savęs pasidarė, kad tokią daugybę pinigų prarado. Sugniaužė jis dubenėlį saujon ir išėjo laukan. Nusileidęs už trobelės pakalnėn, užsimojo ranka ir sviedė dubenėlį iš visų jėgų ištardamas:

— Kad tave kur galai pagriebtų!

“Cin-dilin!” — nudindėjo, nuaidėjo dubenėlis ir prapuolė.

Senelis žiūri, trina akis ir netiki: ar čia iš tikrųjų, ar tik akyse taip rodosi. Lyg per miglas, bet vis aiškiau ir ryškiau spindi tarytum veidrody jo liūdnas veidas. O tuo metu, kad ims pro langą šaukti švepliuodama jo pati:

— As Veja, ar matai? Asveja — ežeras!

Atbėgo žmonės, stebisi ir suprast negali, iš kur atsirado tokia gausybė vandens. Pasieido visi bėgti ežero pakraščiu. Užduso, suši­lo, o galo niekaip užtikt negali. Pralinksmėjo ir Aš Vėjas. Likęs vienas, tik plumpt, įšoko į ežerą ir maudosi, matuoja gelmes. Jam taip patiko tyram vandeny pūškentis, kad nelipo iš ežero. Ir dabar jis ten praleidžia savo laimingas dienas,  išlipa tik tada, kai jį aplanko dvi dukterys — Audra ir Vėtra.

Asvejoj nardyti labai smagu.. Dugne yra anga, pro kurią galima nusiirti i bet kurį kitą ežerą, net į plačiąsias jūras. . . Tai tikra tiesa, kad Dubingių vandens takai begaliniai. Kiekvienas drąsuolis gali pamatyti ir įsitikinti, jeigu tik moka plaukti ir išdrįstų leistis į šaltus požeminius ežero kanalus.

Comments

comments