Vieną žmogelį pasamdė žydas. Paprašė, kad nuvažiuotų į Mažeikius parvežti jo krautuvei užpirktų prekių. Važiuoja sau žmogelis niekur nesidairydamas. Žiūri – priešais eina juodai apsirengęs ponaitis-vokietukas. Privažiuoja prie jo. Ponaitis žmogelį užkalbina ir prašo, kad jį pavežtų miško keliuku kiek į šoną. Žmogelis aiškina, kad negalįs vežti, nes važiuojąs į Mažeikius parvežti žydui prekių.
– Nei tu važiuok, nei ką. Pavežėk mane, aš tau kur kas geriau užmokėsiu, – sako ponaitis, – o jeigu tu man paskolinsi vadžias ir ką nors matysi, nič- niekam nė žodžio nesakysi, aš tave visam amžiui padarysiu turtingą.
Žmogelis pagalvojo, pagalvojo ir sutiko. Juk jeigu jį tas ponaitis ir apgautų vis tiek jis jį pavežęs galėtų grįžti ir važiuoti toliau į Mažeikius.
– Ponaitis, kiek pavažiavus, liepė žmogeliui pasukti į miško keliuką. Žmogelis pasuko ir važiuoja. Kiek pavažiavus ponaitis liepė sustoti, paprašė vadžių ir, pasivedęs į pašalį, sako:
– Stovėk čia ir, kad ir kažką bematytum, nesakyk nė žodžio, nes tada tau bus blogai, o jei iškentėsi nieko nepasakęs, būsi visą amžių bagotas (turtingas – red. p.). -Žmogelis stovi po egle su ponaičiu ir žiūri. Netrukus ateina senas senas žmogus, nešinas kastuvu ir po šalia esančia egle pradėjo kasti duobę. Duobę iškasęs, palikęs kastuvą, nuėjo ir neilgai trukus atsinešė trijų gorčių puodą, pilną imperiolų (auksinių pinigų). Puodą su pinigais nuleido į duobę ir norėjo jau užkasti, bet paskui atsiminė, kad pinigai neuždengti jokiu dangčiu. Paliko žmogelis puodą su pinigais ir nuėjo atsinešti dangčio. Tuo tarpu ponaitis iškėlė puodą ir sukratė pinigus vežusiam valstiečiui į terbą. Puodą, nors ir tuščią, padėjo atgal į duobę, o vadžias permetė per eglės šaką taip, kad vienas jų galas siektų žmogaus galvą.
– Netrukus ateina žmogus su dangčiu. Žiūri, jo puodas tuščias. Jis ėmė baisiai pergyventi ir, apimtas šykštumo, sako: “Jeigu būtų virvė, tai pasikarčiau”. Tuo pat momentu jis pamatė vadžias. Pagriebė jas, pasidarė kilpą ir pasikorė. Žmogelis, atvežęs ponaitį, žiūri ir nieko nesako. Dairosi, kur ponaitis, o jo nė kvapo nebėra. Matyt, tai būta velnio, kuris pasikorusiojo dūšią nujojo į pragarą. Apsigręžė žmogelis ir nuėjo prie savo arklių. Tačiau išvažiuoti niekaip negali. Jo įvažiuota į tokį kemsyną, kad nei pirmyn, nei atgal negali pavažiuoti nė žingsnio. Išgriovė žmogus ratus ir išsinešiojo juos po truputį iš tankumyno. Susistatė atgal ir važiuoja keliuku į vieškelį. Bevažiuodamas apsižiūrėjo, kad turi pilną terbą imperiolų. Išvažiavęs į vieškelį žmogelis nebesuko į Mažeikius, o parvažiavo atgal į namus. Žydeliui pasakė, kad sugriuvę ratai, todėl nebegalėjęs į Mažeikius nuvažiuoti.
– Netrukus žmogelis už imperiolus pas kigirdžius nusipirko Nakatarskio dvarą ir jame bagotai praleido visą amžių.
Papasakojo Degutis J. Keturakiuose Telšių raj.
Comments
Gairės: Kaip žmogus velnią vežė ir pasidarė turtingas, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, trumpi padavimai, VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS, Žemaičių muziejus "Alka"
-
vertetu perskaityti vaikucems
-
idomus padavimas
-
VERTA SKAITYTI
-
sūdas ne pasaka
-
Poker face- sjp cia padavimas 🙂
-
bnn
-
tas turtuolis eis pas velniai ir bus iskeptas
-
cia tai geras negalvojau kad apie mano gimtine yra sukurtas padavimas
-
Nesamone
-
kokia kurinio mintis?
-
neblogas tekstas
-
aha man reik pasakoti mokintis
-
neblogas
-
čia pasaka?
Comments are now closed.
16 komentarų