Vienas karalius kasdien kasnakt siuntinėjo sa­vo tarną klausytis, ką žmonės apie jį šneka. Kartą tam tarnui pasisekė nugirsti dviejų žiniuonių kalbą. Vienas sako:
— Jeigu man karalius leistų sudeginti penkis šimtus sieksnių malkų, aš tokią žuvį išliečiau — gryno si­dabro!
Antras sako:
— Jei karalius man leistų sudeginti tūkstantį sieksnių malkų, aš jam aukso sparnus išliečiau!
Išgirdęs apie aukso sparnus, tarnas prieina prie žiniuonių ir pra­šo eiti drauge su juo. Nuveda juos pas karalių. Ir tas duoda tūkstantį sieksnių malkų.
Žiniuonis kad kuria, kad degina — baisią stirtą supleškino. Kai laužas išdegė, pelenai atvėso, pradėjo žarstyti, taip— sparnai yra! Tik žvilga!
Neša juos į pilį, padeda skrynion.
Neilgai laukus karalius važiuoja pas kaimyną į svečius ir sūnų drauge vadina, o tas tinginio nepakelia, namie lieka. Na, ką čia iš nuobodumo prasimanyti? Atsidaro skrynią ir ima su sparnais niekniekiauti: čia juos pavarto, čia paknibinėja, čia pasukinėja, tik staiga aukso sparnai šast ant pečių!
Kai šitaip atsitiko, karalaitis ir pakilo į padanges. Taip jis skraidė tris dienas ir tris naktis. Ketvirtą dieną išmoko kaip reikiant sparnais mosuoti ir laimingai ant žemės nusileido.
Kai gerai apsižvalgė ir išsiklausinėjo, žiūri, kad prie svečios ša­lies karaliaus pilies jo nutūpta. Paslėpė sparnus krūmuose ir eina į vidų. O ką gi sakyti?
Galop atsitokėjo ir taria:
Atėjau pas karalių darbo ieškoti.
Pačiu laiku, man reikia aviganio.
Sulygsta. Tačiau diena į dieną avis ganyti, lietuje mirkti ir po ra­sas braidyti nuo mažens nepratusiam prie darbo vyrukui greitai įgri­so. Nėra kur dėtis iš nuobodulio. Padainuoja vieną dainelę, padai­nuoja antrą, niekas nepadeda: nuobodis ramybės neduoda.
Bet šit vieną dieną pati karalaitė išsėlina iš pilies ir ateina pas aviganį laiko leisti. Abudu ima šnekučiuotis. Žodis žodį veja, širdis širdį pranta. Bet ir vėl bėda: karalius sužino, kad duktė su aviganiu suteikia, ir jam pyktis pašoka. Įtūžęs liepia aviganiui įkapinę drapa­ną vilktis ir paskutinosios laukti.
Tačiau aviganis pašnibžda karalaitei, kad ji vidunaktį išeitų su pilies vartų raktu.
Gerai, vidunaktį karalaitė su raktu ir čia, o po valandėlės avi­ganis jau aukso sparnus knibinėja. Netrukus sparnai — ant pečių, karalaitė — glėbyje, ir aviganis skrenda padangėmis namo. Trečią dieną tik mosteli sparnais ir nusileidžia prie pat tėvo pilies. Įeina vidun, tėvas prasidžiunga be galo, be krašto.
Paskui tokias vestuves iškėlė, kokių niekas nėra matęs. Aviganis su karalium ir mane kvietė, stiklo batus, popieriaus švarką ir sviesto kepurę padovanojo. Tačiau tikosi per akmenis eiti—batai sudužo; užėjo smarkus lietus — švarkas ištižo; paskui ėmė saulė kepinti — kepurė sutirpo. Taip į vestuves ir nenusigavau — likau čia, kur ir dabar esu.

Comments

comments