Prie ąžuolo kėlimo augo senas grybas. Ten pat prasikalė ąžuolo atžalėlė. Išdidus grybas jį ėmė rūsčiai plūsti:
— Toks menkas vaikigalis ir neturi gėdos  man, seniui, kone ant galvos lipti! Negalėjai kur kitur riogsoti!
— Auk, auk, — romiai atsakė ąžuoliukas. — Jeigu tau vietos pri­trūks, aš pasitrauksiu.
Trečią dieną senas grybas jau ėmė verkšlenti:
Oi mielas ąžuolėli, kokia sunki mano galva! O ąžuoliukas ramina:
Nedejuok, nedejuok, juk vietos tau dar netrūksta! Tačiau tą pačią dieną grybas nulenkė galvą ir išvirto.
Se, ir po visos tavo puikybės! — tarė sau vienas ąžuoliukas.

Comments

comments