Gyveno du pusininkai: vienas turtuolis, antras bėdžius. Tas bėdžius nei koks girtuoklis buvo, nei koks švaistūnas — dirbo plušo kiek galėdamas, o prasigyventi niekaip nestengė — vargšas buvo, vargšas ir liko. O galop  ir visai riesta pasidarė: turtuolis už skolą rengėsi jo paskutinę karvutę atimti.

Vieną vakarą jis sėdi pirkioje prie stalo baisiai nusiminęs, ir galvoja apie savo nelaimę. Ūmai užkrosnyje kažin kas taip linksmai užsmuikavo, jog kojos pačios pradėjo kilnotis. Visas bėdas užmiršęs, jis ėmė asloje trypti, net viskas rūksta. Šoko, šoko, kol atsišoko, taip nuvargo, kad kvėpčiodamas sudribo ant suolo, o kojos vis tiek pačios kyla, dar šokti nori. ,,Tai monai! —pagalvojo jis.— Pats šokti nebenoriu, o kojos nori. Koks kipšas ten taip groja? Lįsk lauk iš užkrosnio!”

Gerai. Išlenda aukštas aukštas ilgšis, pats groja ir pats šoka. O šeimininkas čiupt jį:

— Nešok, pasiutėli, geriau sakyk, kas toks esi, vaiduoklis ar kas? Sakyk, prakeiktas smuikininke!

Ilgšis atsakė:

— Tu nori žinoti, kas aš esu? Ogi tavo Nelaimė!

— Ak, tai tu toji Nelaimė, kuri mane taip seniai kamuoja! Na palauk, aš tau parodysiu!

Ir šeimininkas kai griebė ilgšį, tai ir pasmaugė; tada įgrūdo į maišą, nutempė į kapus ir užkasė savo Nelaimę.

Nuo tos akimirkos jokių bėdų ir stygiaus bėdžius nebematė.

Javai augo kone ant akmenų, o galvijai tarpte tarpo — tik stebėtis reikia. Netrukus išsimokėjo skolas ir į turtą įsigyveno.

Vienądien atėjo turtingasai pusininkas ir prašo papasakoti, kaip jis taip greitai praturtėjo. Jam pavydas pašoko, kad bėdžiui šitaip pradėjo sektis.

Bėdžius atsakė:

— Aš pasmaugiau savo Nelaimę, užkasiau kapinėse, ir nuo tos dienos visai kitaip klojasi.

„A! —pagalvojo pavydninkas.— Va kaip čia yra!”

Ir jis tuoj nuskuodė į kapus bėdžiaus Nelaimės atkasti, kad toji vėl jį apsėstų ir į neturtą įstumtų.

Gerai — nuėjo, iškasė. Ilgšis išlenda apsimiegojęs: kuriem galam jį trukdą?

Taip ir taip — turtingasai sako:

— Aš tave prižadinau, kad tu vėl eitum pas savo draugą, pas tą bėdžių, kuris dabar praturtėjo, kol tu čia miegojai.

Bet ilgšis prasidžiugo, puolė turtuoliui ant kaklo ir dėkoja susiriesdamas:

— Ačiū, ačiū, kad mane prikėlei! Ko aš dar pas kitą eisiu? Geriau liksiu su tavimi ir tau vienam visą amžių tarnausiu.

Turtuolis dabar išsigando: „Ką jis paisto, ar iš proto išsikraustė?”

Ir jėga norėjo Nelaimės atsikratyti, bet veltui: kaip dagis prilipo, nė per pėdą neatstoja.

Ir nuo tos dienos turtingasai šeimininkas ėmė vis labiau ir labiau smukti, kol dar plikesnis nei anas pusininkas pasidarė.

Comments

comments