Gyveno kartą brolis ir sesuo. Juodu labai gražiai sutiko. Bet sykį kiti žmonės ėmė broliui įkalbinėti, kad jis turįs pačią vesti.
– Kam man vesti? Man sesuo pašeimininkauja!
– Eik jau eik, sesuo lieka sesuo, o pati tai vis pati!
Vakare brolis apsako, ką žmonės jam kalba. Sesuo ir pataria:
– Vesk, vesk, broleli! Iš tiesų jau seniai laikas, bet aš tada pas tave negyvensiu. Pastatyk man palaukėje kitą trobelę, gyvensiu skyrium, kad ir toliau, kaip dabar, viens kitam mielas būtume.
Gerai. Brolis surentė seseriai trobelę ir pats greitosiomis vedė pačią. Tik va nelaimė – gerasis brolis paėmė raganos dukterį. Keistas dalykas! Sesuo lyg būtų tatai nujautusi – kitaip ko gi širdis nuo gerojo brolio atsiskirti traukė?
Taip ir liko. Jau gerokai laiko prašoko, o brolis, nors su savo ragana gyvena, bet seserį kaip seniau tebemyli: kas rytas vakaras užeina į trobelę aplankyti. O raganai visai prieš plauką, kad jis ten nuolatos vaikščioja.
Vienąryt brolis vėl pas seserį nuėjo – ragana tik dantimis griežia.
– Na, aš tau vienąsyk parodysiu! -galop sušuko ji ir, į tvartą nubėgusi, visas karves išpiovė. Pareina vyras, o ta prie jo puolasi:
– Lėk, lėk pas savo aukso seserį, vos akis prasikrapštęs! Matai, ką ji praėjusią naktį padarė! Visas tavo karves išpiovė. Tu pikčiau kaip mažas vaikas! Tu jai įmanytum paskutinius marškinius atiduoti, o matai, kaip ji tau atsimokėjo! Kur tavo akys!
Bet kol ji gerklę laidė, vyras pasičiupo pinigų kapšelį ir be žodžio išskubėjo į turgų kitų karvių pirkti. Kai pro trobelę ėjo, išbėgo priešais sesuo ir klausia:
– Broleli, kurgi taip skubi? Ko toks nuliūdęs?
– A! Kur čia visas bėdas kiekvienąsyk išpasakosi!
– Tu gi visada savo bėdas nusisakydavai, ko dabar nenori?
– Tegu, tegu! Kitą kartą pasakysiu, – atsiliepė brolis ir tuoj nuėjo.
Praeina kiek laiko. Viską užmiršęs, brolis vėl pradeda seserį daž­nai lankyti. Ragana tik dantimis griežia. Ir vienąryt, kol šis pas se­serį užbuvo, ragana visas avis išpiovė. Pareina vyras, ragana jį puola:
–    Ar vėl lakstysi pas seserį? Pažiūrėk, ką praėjusią naktį ji mums padarė! Visas avis išpiovė! Aš nežinau, reikės iš namų pa­bėgti, jeigu tu jai ir dabar dovanosi!
Kol ji čia gerklę laidė, brolis pačiupo pinigų kapšelį ir išskubėjo į turgų kitų avių pirkti. Kai pro trobelę ėjo, išbėgo priešais sesuo ir klausia:
– Broleli, kurgi taip skubi? Ko toks nuliūdęs?
– A! Kur čia visas bėdas kiekvienąsyk išpasakosi!
– Tu gi visada savo bėdas nusisakydavai, ko dabar nenori?
– Tegu, tegu! Kitą kartą pasakysiu, – atsiliepė brolis ir tuoj nuėjo.
Praeina vėl kiek laiko. Viską užmiršęs, brolis vėl pradeda seserį lankyti. Ragana tik griežia dantimis ir suka galvą, kaip vyrą priversti seseriai atkeršyti.
„Pala, nužudysiu savo kūdikį ir pasakysiu: „Kol tavęs namie ne­buvo, sesuo atbėgo su dideliu peiliu ir nugalabijo mūsų mažuliuką”. Tas tikrai padės!”
Taip ir padarė. Vieną dieną, kol vyras malkavo, ji pati nužudė savo vaikelį ir laukia vyro grįžtant. Pareina tas – ak tu dievulė­liau! – ragana kad verkia, kad aimanuoja:
–    Mūsų mažylis nebe gyvas, nebe gyvas! Atlėkė toji pabaisa, kol aš kūtėje buvau, su dideliu peiliu ir nužudė lopšyje, tavo paties sesuo nužudė! Oi vargeli! -ką dabar darysiu, kaip be jo gyvensiu? Prie pat kiemo žmogžudė gyvena ir vyrą apgaudinėja, tas netiki, ką aš sakau. Galop ir mane pačią nugaluos!
Pati, ragana, brinkteli ant žemės raudodama ir į trobą neina. O vyras įėjo į vidų, pamatė vaikelį, ir jam užvirė kraujas. Priėjo prie pačios, ašaras braukia ir klausia ją, ką dabar daryti.
–    Ką daryti? Imk kirvį, nukirsk jai abi rankas, dėl manęs tegul gyvena, kad ir šalimais. Juk be rankų ji nebestengs mums pikta daryti. Bet taip palikti, mielas vyreli, nebegalima!
Vyras sunkia širdžia pasiėmė kirvį ir eis daryti, kaip pačios liep­ta. Kai tik jis išėjo, ragana pašoko kaip drugelis ir jau neberauda, dar ant stulpo pasilypėjo – pažiūrės, ar tikrai į trobelę eina.
Nuėjo. Sesuo išbėgo pasitikti:
– Broleli, ko tu verki?
– Didelė bėda ištiko! Eikš su manim!
Sesuo galvoja: tur būt, vesis ją bėdos parodyti. Ir eina su juo drauge. Nueina miškan prie nulinkusio beržo. Brolis sustoja.
–    Ar tai čia tavo bėda? – klausia sesuo.
–    Tai gal ir čia, – atsakė brolis, – padėk rankas ant beržo, tada savo bėdą parodysiu!
Sesuo padėjo. Brolis tik čiaukš kirviu, o pats nė nedirstelėjęs na­mo nukūrė. Sesuo iš skausmo sudejavo:
–    Kraujeli, netekėk, gražumėli, neprapulk!
Ir va: kraujas nebeteka, o veidas akies mirksniu pasidarė už pa­čią saulę skaistesnis.
Vargšė berankė ilgai klaidžiojo po mišką. O vieną naktį atklydo į svečios šalies karaliaus pilį. Prie tos pilies didelis sodas, o jo pa­čiam vidury auga deimanto obelis su aukso obuoliais. Pats karalius ją kaip savo akį sergėjo.
Mergaitė patyliukais įlindo į sodą ir ėmė obuolius valgyti, kiek burna pasiekdama. Galop pamatė ir deimanto obelį, prieina prie jos – tai bent nušvito viskas! Deimanto obelis spinduliuoja, mer­gaitės veidas spinduliuoja ir aukso Obuoliai spinduliuoja. O vie­ną aukso obuolį mergaitė burna nusiraškė ir suvalgė, paskui grįžo miškan.
Iš ryto senasis karalius atbėga pas sūnų:
–    Sūnau, kitą naktį tu eik deimanto obels saugoti – vienas auk­so obuolys dingo!
Kitą naktį sūnus ateina prie deimanto obels. Laukia, laukia – niekas neateina obuolių vogti. Tik šit dirsteli – erškėčių krūme, ne­toli obels, kas šviesus šmėkštelėjo. Prieina arčiau – žmogus. Vaje! Čia toji su saulės veidu. Tegul lendanti iš krūmo! Gerai, gerai, ji išlįsianti, bet už tai turįs jai aukso obuolį duoti. Karalaitis duoda, tegul imanti, bet su kuo paimsi? Rankų nėra – reikia obuolį burna imti. Paėmusi obuolį, ji nori eiti savo keliais, o karalaitis sako:
–    Neik! Daviau tau aukso obuolį, tai prižadėk tekėti už manęs. Mielai, bet tegul jis gerai apsigalvojąs, kur tokią be rankų dė-
siąs – taip jam berankė pasakė.
–    Ne, ne, man* tavo grožis brangesnis už rankas! -atsakė kara­laitis ir nusivedė ją pas tėvą. Tėvas neprieštarauja – tegul imąs, jeigu patinkanti, kas, kad rankų neturi. Taip ir atšoko vestuves.
Kitais metais jaunasis karalius su tėvu išėjo į karą. Tuo laiku karalaičio pati susilaukė vaikelio, tokio pat gražaus, kaip ji, ir dar su auksiniais plaukais. Visi juo be galo stebėjosi. O karalienei visai širdis iš džiaugsmo nerimsta. Tokią naujieną reikia į karo lauką karaliui pranešti. Gerai. Tuojau parašo laišką: taip ir taip – jo žmo­nai gimęs sūnus, toks gražus, kaip saulė; ir dar plaukai auksiniai. Ir tarnas jau neš laišką karaliui. Karalienė dar jį pamoko:
–    Skubėk nė nesustodamas. Jeigu visai nuo kojų nusivarysi, tai pusiaukelėje užeik į mažą trobelę, kur aš anksčiau gyvenau; toje trobelėje gali atsipūsti arba ir pernakvoti. Tik niekam nesakyk, kur eini!
Tarnas eina, eina – trečią vakarą, saulutei leidžiantis, pasijunta nuvargęs. Dar galą paeina ir mato trobelę. Įeina vidun – žmogaus nė kvapo. Ko laukti? Uždarė duris ir atgulė. Tačiau ragana, karalienės brolio pati, išgirdo duris bilstelėjus. Toji paknopstomis tenai nulėkė pasižiūrėti, ar vyro sesuo grįžo, ar kas kitas užklydo. Pasižiūri – ne, ne ji, o svečias koks jaunikaitis.
– Ko tau reikia?
– Užėjau pernakvoti.
– Kur eini?
– Į karo lauką pas karalių!
– Naujų žinių neši?
– Ir naujų, ir senų – visokių!
–    Ką tu čia po tokios kelionės ant plikų grindų gulėsi? Palauk, tuojau tau minkštą patalą paklosiu!
Vaikinas tinka, kodėl ne? Dėkui! Ragana atitempė minkštą pa­talą, paklojo, o namo neina, laukia čia pat už kampo, kol nakvinkikas užmigs. Kai tik užmigo, ragana įtykino, net durų negirgžtelėjusi, ir ėmė visas jo kišenes kraustyti. Rado laišką ir aiškiai sužinojo, kokio džiaugsmo vyro sesuo susilaukė.
„Pala, – nenaudėlė galvoja, – šitą laišką pasiliksiu, o kitą para­šysiu: „Karalienė pagimdė sūnų, nežinia į ką panašų – lyg tai į šu­nį, lyg tai į katę.”
Ragana taip ir padarė. Tarnas nieko nežinojo, kas nutiko. Nuneša laišką karaliui, tasai tik pečiais gūžčioja, tokią žinią gavęs. Vis tik paliepė auginti ir laukti jo pargrįžtant, nors vaikelis ir į šunį ar į katę panašus. Tarnas, su žinia atgalios eidamas, kaip tyčia vėl į tą trobelę pernakvoti užsuko. Išgirdusi duris virstelėjus, ragana tuo­jau atlėkė:
–    Vaje! Ką čia gulėsi ant grindų? Tuojau patalėlius paklosiu! Vaikinas tinka. O ragana palaukia už kampo, kol jis užmigs, ir
kišenes išnaršo. Randa laišką – tegul augina, kol jis pargrįšiąs.
„Ne, šitaip nebus! Taip bus gerai, kaip aš parašysiu: „Nenoriu nė akyse tavo vaiko matyti! Nužudyk jį kuo greičiausiai!” – taip ir parašė ragana šypsodamasi.
Tarnas parneša laišką, karalienė iš sielvarto nežino kur dėtis. Ką dabar daryti?
Verkė vieną dieną, antrą, trečią, galop – nieko nepaveiksi, ati­duoda auksaplaukį vaikelį tarnaitėms, tegul jos žinosi. O ką jos darys? Joms irgi karalienės ašaras per širdį eina. Nutarė jį įmesti į arklidę, kas bus, tas bus. Įmeta į arklidę, o žirgai paėmė vaikelį ir čiūoiuoja:
Čiūčia, liūlia, auksaplauki, Kol tėvelis grįš namo.
Tarnaitės iš ryto eina pasižiūrėti – vaikelis sveikas. Dabar įmeta į karvidę. Tačiau buliai ir karvės paėmė vaikelį ant ragų ir čiūčiuoja:
Čiūčia, liūlia, auksaplauki, Kol tėvelis grįš namo.
Tarnaitės iš ryto eina pasižiūrėti – vaikelis sveikas. Nuneša ka­ralienei. Toji paima sūnelį ir ima dar labiau verkti. Galop karalie­nė sako:
–    Visi gyvuliai mano vaikelį saugo, kaipgi aš nuo jo skirsiuos? Pririškite man jį už nugaros, eisiu miškan, nesirodysiu vyrui nė akyse. Jeigu mirsiu, tai drauge su sūneliu, jei gyvensiu, tai drauge su sūneliu!
Karalienė išeina ir klajoja po mišką. Trečią dieną įsinori valgyti, vaikelis taip pat išalkęs verkia. Bet ką darysi? Rankų nėra, kaip vaikelį nuo nugaros nuimsi, kaip pavalgydinsi? Vargšei graudžios ašaros tik byra.
Staiga vienu mirksniu miškas tarsi sužvangėjo. Pakelia akis – iš dangaus leidžiasi baltas senukas ir šaukia:
– Griebk, griebk!
– Ką gi griebti?
Sulig tuo pasakymu dvi rankas nukrito žemėn ir karalienei prie pečių priaugo, o vienos jų saujoje – dar ir mažas kapšelis. Kai jį
atrišo, tai pabiro auksas. Karalienė žado neteko, visa tai matydama. O baltas senukas sako:
–    Imk viską, ką daviau, bet savo vaikelį atiduok man! Vis tiek tu jo miške neišsaugosi kaip reikiant. Ateis laikas – atiduosiu!
Karalienė galvoja: „Jeigu jis man rankas grąžino, tai ir sūnelį grąžins!”
–    Še, imk!
Baltas senukas paima vaikelį ir dingsta kaip nebuvęs. O karalie­nė eina ir eina, nė pati nežinodama kur. Po kelių dienų miškas bai­giasi, laukai su sodybomis prasidėjo. Karalienė įeina į vieną trobą ir prašo priglausti keleivę. Tie priglaudžia, bet prisispyrę klausia, kas ji tokia esanti.
–    Esu pasakų sekėja, vaikščioju po pasaulį ir pasakas seku. Na, gerai, tegul liekanti. Ji pabūna ten dieną kitą ir mato, kad
šeimininkai jai labai geri. Vieną naktį karalienė tyčia vidur kiemo paliko atrištą kapšelį. Rytą žiūri – pilnas kiemas aukso pinigų. Šei­mininkai stebisi, o pasakų sekėja sako:
–    Nesistebėkite, iš tų auksininkų statykite aukso pilį ir joje kiekvieną pakeleivį priimkite taip gražiai, kaip mane priėmėte!
Gerai, šie pastato pilį. Pilis spinduliuoja per pusę pasaulio.
Tuo laiku karalius su senuoju tėvu grįžo iš karo. Žmonės jam ir apsakė, kaip viskas tikosi. Ak tu dievulėliau!-karalius vos nesu­sirgo iš širdgėlos. Kaip tas tarnas taip galėjęs padaryti? Tarnas ir šiaip sukasi, ir taip -niekas nepadeda. Kaip ir kitus nusikaltėlius, jį įmetė į kalėjimą. Ir tuojau karalius iškeliavo savo pačios ieškoti. Nors ligi amžiaus galo ieškosiąs, be jos namo negrįšiąs – išeidamas davė žodį.
Vargšelis eina vieną dieną, antrą, trečią, išbraido pelkes, miškus išvaikščioja – niekur pėdsakų neranda. Ir šit kartą vakare, saulutei nusileidus, visur tamsu darėsi, o vienoj vietoj medžių viršūnės vis dar spindi. Stebuklai! Kas gi ten taip šviečia? Eis pažiūrėti. Eina, ei­na – prieina aukso pilį. Įeina vidun – ar nebūtų galima pasilsėti? Kodėl ne? Toji pilis ir esanti pastatyta pavargusiems keleiviams at­sikvėpti. Tegul tik prisėdąs, dar ir valgyti gausiąs. Kai jis prisėdo, karalienė pataisė valgio ir neša į stalą.
„Dievaži, – galvoja karalius, – jei rankų neturėtų, sakyčiau, kad tai mano pati: toks pat šviesus kaip saulė veidas, tokia lygiai šneka, viskas kaip iš akies traukta.”
Netrukus pavalgė. Karalienė klausia, ką dabar jis veiksiąs – ar dar pasikalbėti norįs, ar miegoti eisiąs. Ne, ne, dar miegas neimąs, tegul ji apsakanti ką nors.
–    Gerai,- tarė karalienė. – Paseksiu pasaką. Tegul, tegul, pasakų jis mielai klausąs.
–    Na, gerai!-pradėjo karalienė. – Kartą gyveno beraukė ka­ralienė…
Tasai jau ausis pastatė.
–    Kai karalius išjojo į karą, ji susilaukė tokio vaikelio kaip sau­lė, su auksiniais plaukais; o karalius atsiuntė laišką, kad tą vaikelį reikią nužudyti.
Karalius net išsižiojo.
– Tada motina išnešė vaikelį į mišką. O ten radosi baltas senu­tėlis. Jis grąžino motinai rankas ir vaikelį pasiėmė pas save. Girdi, jį užauginsiąs ir tada grąžinsiąs. Po to motina apsigyveno aukso pi­lyje. Vieną dieną į pilį atėjo karalius ir savo pačios nebepažino.
– Nepasakok, nepasakok toliau!-karalius puolė jai ant kak­lo. – Dabar tave pažįstu.
Abudu iš džiaugsmo nė žodžio ištarti negali – ašaromis apsipylė.
Kitą savaitę karalius su karaliene parvyko namo. O senasis ka­ralius iš džiaugsmo iškėlė didelę puotą, sukvietė daugel svieto. Per patį puotos linksmumą senasis karalius staiga atidarė duris ir įnešė dvi pintines, vieną pilną riešutų, kitą tuščią, ir užminė tokią mįslę:
–    Kas gali riešutus perdėti po porą tuščion pintinėn ir pasakyti, ką kuri pora reiškia?
Visi gūžčioja pečiais, suka galvas – nestengia sugalvoti. Tik šit atsilapoja durys, įeina senis berniuku vedinas ir sako:
–    Jūs niekas tokios mįslės neįminsit, leiskit mano berniukui, tai tas įmins.
Gerai. Tegul menąs berniukas.
Berniukas ima porą riešutų, meta į tuščią krepšį ir sako:
–    Vienas brolis turėjo mylimą seserį – viena riešutų pora. Bet tas brolis vedė raganos dukterį – antra riešutų pora. Ta ragana ne­kentė vyro sesers ir prikalbėjo, kad tasai jai rankas nukirstų, nes ji esanti nužudžiusi jos kūdikį – trečia riešutų pora. O ragana me­lavo ir savo vyrą apgavo – ketvirta riešutų pora. Vyro sesuo įbėgo į karaliaus sodą ir valgė aukso obuolius nuo deimanto obelies – penk­ta riešutų pora. Karalius ją pagavo ir už pačią paėmė – šešta rie­šutų pora. Kol karalius buvo kare, karalienė sūnaus susilaukė, tačiau ragana tarnui iš kišenės pavogė laišką ir parašė, kad karalienė susi­laukė tokio padaro, kuris panašus lyg į šunį, lyg į katę –  septinta riešutų pora. Karalius parėjo iš karo ir įmetė tarną į kalėjimą, o tas visai nekaltas – aštunta riešutų pora. O karalienė tuo laiku savo sūnų buvo atidavusi auginti seneliui – devinta riešutų pora. Senelis jį atvedė grąžinti – dešimta…
Nedavė jam nė baigti – karalius su karaliene pažino savo sūnų ir jau džiaugsmu nebetveria iš didelės laimės. O senukas tą pačią akimirką dingo ir dingo.
Karalius iškėlė tokią linksmą puotą, kokios niekas nėra matęs. O po puotos ir sako savo kareiviams:
–    Eikim raganos bausti!
Nužygiuoja tenai – ragana su vyru, karaliaus pačios broliu, išei­na kareivių pasitikti ir klausia, ko jie norį.
–    Atmokėti, ką užsipelnei, – atsakė karalius ir paliepė abudu čiupti ir arkliais sudraskyti. Bet tą akimirką atbėga karalienė, vos kvapą atgaudama – mat, nuo pat namų iš paskos vijosi – ir šaukia:
–    Nelieskite brolio! Nors jis ir kaltas, bet aš jam atleidžiu! Nieko nedarysi – sudraskė raganą, o brolį paliko gyvą. Ir tarną
iš kalėjimo paleido, ir vėl visi laimingas dienas gyveno.

Comments

comments