Tokiam jaunikaičiui vieną savaitę pasimirė tė­vas, o antrą — motina. Našlaitis kas mielą dienelę ėjo ant kapinių ir verkė graudžiom ašarom. Kartą motina išėjo iš kapo ir padavė jaunikaičiui tris dūdeles, sakydama:
— Cit, neraudok, vaikeli, še tau dūdeles.
Jei pirmą papusi, verkti liausiesi; jei antrą papusi, prasijuoksi; jei trečią papusi, šokinėti imsi.
Jaunikaitis tuojau papūtė pirmąją dūdelę. Ji taip gražiai ėmė groti, širdį glostyti, jog ašaros bemat nudžiūvo. Papūtė antrąją dūdelę. Toji taip linksmai, taip maloniai užgrojo, jog norom nenorom juokai suėmė. Galop papūtė ir trečią dūdelę. Šita taip gyvai, taip nuostabiai užgrojo, jog jis neištvėrė ir pasileido šokti. Net paukšteliai ir visokie gyvulėliai, ir tie ėmė šokinėti.
Nuo to laiko jaunikaitis, kokiai bėdai prispaudus, tuoj dūdelių imasi.
Kartą jis išėjo ganyti. Gyvulėliai visai ėsti nenori, sugulė ir guli. O jaunikaitis pagalvojo: „Negi ginsiu namo alkanus? Pala, pala, pa­pusiu trečiąją dūdelę, tada visi užsikelsite!”
Taip ir buvo. Vos tik papūtė, tuojau visi pašoko ir kad ims strak­sėti. Piemenukui patiko, kad jie taip šokinėja. Jis ir nesiliauja, o pučia ir pučia, kad gyvulėliai gerai prisitrepsėtų.
Tuo laiku pro šalį atsitiko joti karaliui, kuris iš medžioklės grįžo. Karalius stebisi, kas čia taip linksmai groja ir ko tie gyvuliai taip šėlioja!

Prijojo — kas per stebuklas! — ir žirgas ėmė šokinėti, ir pačiam tokia pat bėda: negali balne nusėdėti, pačios kojos kilnojasi! Bet jaunikaitis ilgai nekamavo karaliaus, greit liovėsi dūdavęs. Žinoma, karalius tuojau klausia, kur šis tokią dūdelę gavęs. Jaunikaitis nesispyriojo, viską nuo pradžios ligi galo apsakė: kiek dūdelių iš motinos gavęs ir ką kiekviena jų galinti. Karalius paliepė pūsti pirmąją dūdelę ir ilgai ilgai klausėsi mielų garsų; paskui liepė papūsti antrąją dūdelę ir gerai prisijuokė iš taip didelio smagumo. Kai jaunikaitis taisėsi trečiąja dūdele padūduoti, karalius ėmė kvatodamas šaukti:
— Nepūsk šitos, nes aš, senas žmogus, ir vėl šokti turėsiu! Geriau  klausyk, ką pasakysiu: eikš su manim į pilį! Su savo trečiąja dūdele turėsi padaryti tai, ko aš aną savaitę su visa kariuomene nestengiau. Taip, taip! Klausyk: užpraėjusią savaitę kaimynas karalius pagrobė vienturtę mano dukterį. Aš ėjau su kariuomene atimti, bet negalėjau: jo kariuomenė didesnė. Nueik pas tą karalių su savo dūdelėmis ir tol jį šokdink, kol mano vaiką prižadės atiduoti.
Gerai. Jaunikaitis tinka.
Trečią dieną dūdorius jau pas kaimyną karalių. Karalius paniuręs sėdi pilyje prie vieno lango, o pagrobtoji karalaitė graudžiai verkia prie kito.
Jaunikaitis ima pūsti pirmąją dūdelę. Karalius klausosi nuleidęs galvą, bet jau linksmesniu veidu, o karalaitė tuoj pat nustoja verkusi.
Jaunikaitis papučia antrąją dūdelę. Karalius ima kvatotis visa gerkle, o karalaitė, nelaimės valandą gėdydamasi juoktis, užsiima rankomis veidą ir išbėga į sodą.
Jaunikaitis ima pūsti trečiąją dūdelę. Karalius pradeda šokti. Ir kad strapalioja, ir kad kvėpčioja, vos orą gaudydamas. Pagaliau pradeda maldauti, kad tasai liautųsi dūdavęs. O jaunikaitis sako:
— Jeigu atiduosi pagrobtą karalaitę, tai liausiuosi.
— Negaliu, šito negaliu,— šnopuodamas atsako karalius.
— Jei negali, tai dūduosiu,— atkerta jaunikaitis ir vėl pučia. Karalius vėl ima maldauti, o jaunikaitis dūduoja sau. Galop karalius visai iš jėgų išsimuša ir šaukia:
— Imk merginą ir dink iš akių!
Gerai. Jaunikaitis paima karalaitę už rankos ir išeina. Kiek paėję atsigręžia: karalius su kariuomene iš paskos vejasi. Karalaitė labai išsigąsta, o jaunikaitis sako:
— Ko tu bijai? Tegul tik prieina, aš juos pašokdinsiu!
Taip ir buvo. Prisivijo, bet kai tik užgrojo jaunikaitis trečiąja dūdele, visa kariuomenė gavo šokinėti. Tai pamatęs karalius numojo ranka ir davė žodį toliau bėglių nebesivyti.
Trečią dieną jaunikaitis su karalaite už rankos namo pagrįžo. Se­nasis karalius apkabino jaunikaitį ir tarė:
— Ar nesakiau, kad su dūdele daugiau nuveiksi, negu aš su savo Kariuomene? Atsidėkodamas aš tave įsūnysiu. O kai mirsiu, galėsi mano karalystę valdyti ir vienturtę dukterį į žmonas paimti.

Comments

comments