Sykį vienas jaunas vyrukas, gerai išsimokęs dailidės amato, užsigeidė keliauti po pasaulį. Kelias dienas ėjęs, sutiko vieną žmogų, einantį tuo pačiu keliu, ir dabar juodu ėjo drauge, kad abiem laikas ne taip prailgtų. Pakeliui tas žmogus dailidei prisipažino, kad jis Perkūnas esąs. Taip eidami, antrą dieną sutiko dar vieną keliauninką, o tas sakėsi esąs velnias.
Dabar jie ėjo visi trys ir atkako į didelę girią, kurioje daug visokių žvėrių buvo. Jie nieko neturėjo valgyti, tai velnias sako:
– Aš esu stiprus ir greitas, tuojau parnešiu mėsos ir duonos ir šiaip ko dar reikės.
Perkūnas sako:
– O aš pradėsiu skaudžiai žaibuoti ir griausti, kad visur viena ugnis bus, tai visi žvėrys nuo mūsų šalin bėgs.
O dailidė sako:
– Aš gražiai išvirsiu ir iškepsiu, kas bus parnešta.
Kaip susitarė, kiekvienas taip ir darė, ir visi apie porą savaičių po plynu dangum gyveno.
Bet paskui sako dailidė:
– Žinot ką, draugužiai? Mes pasistatysim gražų namelį, tai galėsim jame gyventi kaip žmonės. Kam čia turime vargti kaip kokie laukiniai?
Aniem dviem toks sumanymas labai patiko, ir dabar dailidė tik turėjo tinkamus medžius parodyti, o anuodu nutvėrę tuoj iš šaknų rovė ir į paskirtą vietą vilko. Kai jau pakankamai medžių buvo parūpinta, jie pradėjo statyti. Dailidei tereikėjo visa numatuoti bei nužymėti, o anie su nagais medžius draskė ir viską padarė, kas tik buvo reikalinga.
Netrukus visai dailus namelis stovėjo, ir jie čia labai gražiai įsitaisė.
Paskui iš tuščio girios sklypo jie parengė dirvą.
Dailidė padarė smarkią žagrę, ir, anuodu į ją įsikinkę, išėjo arti; kad arė, tai arė – ėjo tiesiog per kelmus, per šaknis, per akmenis! Paskui dailidė padarė baisiai dideles akėčias, ir, vėl anuodu įsikinkę, taip akėjo, kad per porą dienų visą sklypą kuo smulkiausiai išpureno. Kai jau žemę buvo gerai išdirbta, velnias turėjo visokių daržovių sėklų parūpinti, ir jie tas įsėjo, bet daugiausia pasodino ropių.
Kai jau daržovės, ypač ropės, gerai paaugo, jie kas rytą rasdavo nemaža jų išvogta, ir negalėjo
suprasti, kas tą žalą būtų padaręs. Tad susitarė panakčiui saugoti.
Pirmą naktį išėjo velnias. Jam besaugant, atvažiavo vagis, pradėjo ropes rauti ir į vežimėlį rauti.
Velnias, greitai prišokęs, norėjo tą vagį nutverti ir namo pargabenti, bet vagis jam taip skaudžiai sukirto, kad jis vos gyvas išliko, o pats su ropėmis nuvažiavo.
Rytą išėjo dailidė su Perkūnu pažiūrėti, rado vėl daug ropių išvogta ir velnią labai subarė. Bet šis sakė, kad jam iš vakaro buvę negera, o kai blogumas praėjęs, tai jis mažumą prisnūdęs; turbūt tuo laiku ropes kas išvogęs.
Antrą naktį turėjo Perkūnas saugoti. Bet ir jam taip nutiko: kai norėjo vagį nutverti, tas jį nežmoniškai suplakė ir, vežimėlį ropių prisikrovęs, nuvažiavo.
Rytmetį vėl rado didelę žalą padarytą. Dailidė Perkūną dėl to pabarė, o tas sakė, kad jam iš vakaro labai dantį skaudėję, o kai skausmas kiek praėjęs, tai jis prisnūdęs, ir vagis tuo metu ropes išvogęs.
Trečią naktį dailidė turėjo eiti ropių saugoti.
Mokėdamas šiek tiek griežti, jis pasiėmė savo smuiką ir, po viena egle atsisėdęs, kada jau miegas pradėjo imti, sau bet ką smuikavo: jis norėjo žinoti, koks vagis, todėl buvo pasiryžęs per naktį ištverti nemiegojęs.
Apie vidurnaktį išgirdo – atvažiuoja tiesiog į ropes, vis su botagu pyškina ir be pertraukos šūkaloja:
– Pykšt pokšt, geležinis vežimaitis, vielų botagaitis!
Dailidė pagavo dabar juo labiau smuikuoti, manydamas vagį tuo pabaidysiąs. O vagis, muziką išgirdęs, sustojo pas ropes, nutilo ir ėmė klausytis. Ta muzika vagiui patiko, tai atėjo pas dailidę. O čia būta smarkios ir nelabos laumės, kuri toje pačioje girioje gyveno, ir kurios niekas įveikti negalėjo.
Ši laumė buvo ropes rovusi ir velnią bei Perkūną supliekusi. Dabar dailidė jau gerai žinojo, kaip aniedviem sargams ėjosi ir kad su laume reikia labai švelniai elgtis.
Pas dailidę atėjusi, laumė jam labą vakarą pasakė ir dėjosi labai meili. Valandėlę muzikos paklausiusi, tarė ji dailidei:
– Egi, būk toks geras, duok ir man pabandyti.
Dailidė, jos rankas nusitvėręs, parodė, kaip ji turi daryti. Laumė ir šiaip, ir taip bandė, bet nieko jai neišėjo. Tada prisižadėjo dailidei atsigerinti, kad jis ir ją taip gražiai smuikuoti išmokytų. Dailidė sako:
– Tai man tik menkas daiktas tave išmokyti: aš žinau, ko tau reikia. Jei apsiimsi taip daryti, tai tuojau mokėsi.
Laumė sakė su džiaugsmu visa padarysianti, kaip jis liepsiąs.
Tada dailidė sako:
– Veizdėk, kokie stori tavo pirštai, o va kokie manieji; tu turi duot savo pirštus paploninti, tai paskui mokėsi.
Laumė sutiko. Tada dailidė nuėjęs atsinešė savo kirvį ir pleištą, suieškojo didžiausią kelmą, jį įskėlė ir taip giliai pleištą įmušė, jog plyšys toks didelis pasidarė, kad laumė pirštus įkišti galėjo. Kai ji abiejų rankų pirštus įkišo, jis pleištą ištraukė, kelmo plyšys susičiaupė ir taip skaudžiai jos pirštus suspaudė, jog visi kraujai išėjo. Laumė iš didžiausios kančios pagavo baisiai rėkti ir melsti, kad tik dailidė ją paleistų: ji daugiau nebeisianti ropių vogti. Bet dailidė dar atsinešė jos vielų botagaitį ir pradėjo jai išilgai sveikatos rėžti. Kai ją skaudžiai išplakė,
tai vėl paėmė pleištą ir įmušė į kelmo plyšį, kad ji pirštus galėtų ištraukti. Laumė nudūmė kaip vėjas, palikusi savo geležinį vežimaitį bei vielų botagaitį.
Rytmetį visi atėjo ropių pažiūrėti – nė viena
nebuvo pavogta. Tai dailidė šiuodu išjuokė:
– Šaunūs judu vyrai, dedatės tokie stipruoliai, o leidžiatės bobos priveikiami ir dar plakami. Bet dabar aš jai taip atmokėjau, kad ji, kol gyva, daugiau nebeis ropių vogti.
Anie dabar pradėjo dailidės bijoti ir didžiai jį gerbė, kad jis toks stiprus, o iki šiol buvo manę,
kad jis tik menkas daiktas prieš juos.
Taip jiems čia kelerius metus pagyvenus, pradėjo nepatikti visiems krūvoj būti; geriau vienam gyventi.
Bet jie negalėjo sutarti, kam tas namelis turėtų tekti, nes kiekvienas gyrėsi, kad daug prie jo dirbęs. Ilgai ginčijosi, kol pagaliau susitarė taip daryti: jie ims panakčiui baugintis, ir namelis turės tam pasilikti, kuris ištvers nepabėgęs ir pats kitus įbaugins.
Pirmą naktį išėjo velnias bauginti. Apie vidurnaktį pasikėlė didelis vėjas ir toks siautimas, kad namelis pradėjo drebėti ir braškėti, net lubos kilnojosi, ir visos sienos siūbavo. Perkūnas, tai girdėdamas bei matydamas, tuojau pro langą išbėgo, o dailidė, savo knygas pasiėmęs, vienas sau skaitė ir troboj pasiliko: velnias jo įbauginti negalėjo, nors didžiausią bildėjimą ir vėtrą pakėlė, nors tą namelį visaip draskė ir purtė. Taigi Perkūnas lažybas buvo pralošęs, o dailidė laimėjęs.
Antrą naktį išėjo Perkūnas bauginti, o dailidė su velniu troboj pasiliko. Kai jau gera naktis buvo, užkilo tokie juodi debesys, jog tamsu kaip maiše pasidarė, ir pradėjo baisingai griaudėti; juo arčiau perkūnija ėjo, juo smarkiau trankėsi, tarsi visa giria ir namelis bus sutriuškinti, o žaibai taip šaudė ir pyškėjo, rodės, viskas tuoj užsidegs. Velnias, tai matydamas, staiga kaip vėjas pro langą išdūmė ir pabėgo: jis Perkūnu nelabai pasitikėjo, kad tas jo su žaibu nenušautų. Dailidė, vienas pasilikęs, knygas sau skaitė ir nieko nepaisė. Taip jis vėl lažybas laimėjo, o velnias pralošė.
Dabar trečią naktį ėjo dailidė bauginti, o Perkūnas su velniu troboj pasiliko. Juodu manė: kaipgi tas mudu baugins? O dailidė, apie vidurnaktį nuėjęs, pasiėmė aną laumės geležinį vežimaitį bei vielų botagaitį, kuriuos jis, aniedviem nieko nesakęs, girios tankumyne buvo pasislėpęs. Kai tik jis į tą vežimaitį įsisėdo ir su botagaičiu pradėjo pyškinti, vežimaitis ėmė važiuoti vis artyn prie namelio. Dailidė, taip su botagu pyškindamas, pagavo šaukti:
– Pykšt pokšt, geležinis vežimaitis, vielų botagaitis!
Anuodu, troboje bebūdami, tai išgirdo ir manė:
čia niekas kitas, kaip ana laumė, kuri andai taip skaudžiai buvo juos išplakusi. Ir tokia baimė juos apėmė, kad ilgiau troboje išbūti nebegalėjo. Perkūnas, ugnimi aplink save spjaudydamas, pro langą išbildėjo, o velnias iš baimės tiesiai per lubas ir per stogą išlėkė.
Nuo to laiko juodu niekad daugiau prie to namelio nepasirodė, ir taip jis liko dailidei.

Comments

comments