Vieną kartą ėjo žmogus iš turgaus, nusipirkęs didelį samtį kiaulių jovalui maišyti. Eidamas pasižiūri į saulę ir vėl skuba. Pamatęs, kad netoli dvaras, pradėjo dar greičiau eiti, kad tik prasmuktų nepastebėtas pro šalį: ko gero, dar lieps ponas ateiti dvaran dirbti…
Bet sunku išsisukti vargšui nuo pono akių. Gi žiūri — ateina ponia stačiai į jį. Žmogelis užvertė galvą ir ėmė žvalgytis aukštyn. Ponia pribėgusi sako:
— Ko tu čia žvalgaisi aukštyn?
Žmogus žinojo, kad tai poniai neseniai miręs sūnus, tad sako:
— Aš esu dangaus virėjas, skubu į dangų, kad nepavėluočiau dievui pietų išvirti.
— Tai tu iš dangaus? Ar nežinai, kaip ten mano sūnelis gyvena? — klausia ponia.
— Visai prastai! — atsako dievo virėjas. — Apiplyšęs vaikščioja, neturi už ką naują rūbą nusipirkti. Šventas Petras
uždraudė pardavinėti adatas, tai neturi nė kuo susisiūti. Dievo raštinėj dirba. Kai dievas kortomis lošia, tai jis, neturėdamas pinigų, sėdi ties stalo kampu ir žiūri.
— Kažin ar valgyti jis turi ką?
— Kur tau turės? Kas jam ten duos! Danguje reikia viską savo turėti.
— Ar tu jam nenuneštum, ko reikia?
— Kodėl ne! Galiu nunešti!
Ponia paprašė dievo virėją palaukti, o pati nuėjo į trobą paimti pinigų, adatų ir drabužių. Paėmė šimtą rublių, savo
vyro naują kostiumą, tuziną adatų, puskapį bandelių, surišo viską į ryšulį ir padavė dievo virėjui. Šis ryšulėlį tik švyst ant pečių, pinigus į kišenę — ir nuėjo savais keliais.
Vos tik nuėjo dievo virėjas, netrukus grįžo ir pats ponas. Ponia džiaugdamasi pasitiko ir viską papasakojo. Ponas
sako:
— Tai tu kvaila! Jis nieko nenuneš mūsų sūneliui! Ten buvo vagis. Reikia jį vytis. Ar seniai jis nuėjo?
Ponia išsigando ir sako:
— Ne, neseniai!
Ponas užsisėdo ant savo šyvio ir joja gaudyti vagies. Dievo virėjas pamatė, kad atsiveja, paslėpė krūmuose ryšulį, užlipo ant artimiausios pirkios šiaudinio stogo ir plėšia jį. Buvo kaip tik pietų metas, visi pirkioje, tai niekas to nepastebėjo. Prijojo ponas ir klausia:
— Ar nematei dievo, virėjo einant?
— Mačiau, nuėjo anapus miško, ten nuo kalno kelias į dangų trumpesnis. Tik tau bus sunku pavyti, labai vingrus ir
klaidus kelias. Jeigu aš jočiau, tai pavyčiau. Tu kad ir pavysi, tai nepažinsi.
— Tik tu jok, meldžiamasis, — prašo ponas.
— Tai kad turiu iki pavakarių nuplėšti pusę stogo. Matai, kad negaliu, — atsikalbinėja žmogus, tupėdamas ant stogo.
— Aš už tave plėšiu stogą, o tu vykis vagį! — maldauja ponas.
— Na, gerai, — atsakė šis, nučiuožė nuo stogo ir sėdo ant šyvio. Prijojęs tuos krūmus, kur buvo paslėpęs ryšulį, pasiėmė jį ir nujojo tiesiai namo.
Po pietų vyrai išeina, žiūri — ogi jų stogą kažin kas plėšia.
— Kas tau liepė stogą draskyti? — klausia vyrai.
— Čia vienas žmogus plėšė, bet jis nujojo gaudyti vagies, tai paliko mane plėšti! — atsakė ponas.
Vyrai nusitraukė poną nuo stogo, gerai išvanojo jam kailį ir paleido.
Kai ponas parėjo namo, žmona klausia:
— Na ką, ar sugavai vagį?
— Sugavau, — atsakė šis.
— Ten buvo tikras dievo virėjas, sakė, kad sūneliui vargas pėsčiam vaikščioti, tai aš ir šyvį atidaviau.
— Matai, kad aš teisybę tau sakiau! — nusiramino ponia.

Comments

comments