Vieną vakarą eigulys įkaušęs ėjęs namo iš an­čių medžioklės.
Kelyje sutikęs tokį ilgšį, poniškai apsidariusį. Bet jau iš tolo paregėjęs, kad jo viena koja kaip arklio, antra — kaip gaidžio, o užpakalyje ilga karvės uodega. Eigulys tuč­tuojau sumetęs, kas tai per ponas, ir pasveikinęs:
– Labas vakaras, pons velne!
– Labas, labas, eiguly! Kur buvai?
– Ančių medžioti, pons velne!
– Kiekgi nušovei?
– Tris, pons velne!
– Kam jas neši?
– Rygos ponams, gerbiamas pons velne!
– Ak taip! O kas tau už nugaros barkšo? — paklausęs velnias, rodydamas į eigulio šaudyklę.
– Tai čia mano pypkė, pons velne!
– Ir aš norėčiau tavo pypkės patraukti, eiguly. Ar duosi?
– Mielai, pons velne, mielai! Tik įsikąsk tą plongalį į dantis, aš tuojau pridegsiu.
– Kai tik velnias apžiojęs šaudyklės vamzdį, eigulys ir paspaudęs gaiduką. Trenkęs šūvis. Velnias susiraukęs, išspiovęs šratus ir su­šukęs:
– Kad tave velniai, eiguly, kokį stiprų tabaką tu rūkai!

Comments

comments