Kitados gyveno eigulys su žmona. Abu jau bu­vo nusenę ir nebe stiprūs, todėl vis dejavo:
– Jau ir senatvė, vaikų neturim — kas mums duoną pelnys?
Bet atsitiko stebuklas! Vieną naktį eigulienei pačioje senatvėje dar gimė sūnus. Abu seniai begal apsidžiaugė ir niekaip nebeišmanė, ką į kūmus prašyti. Pagaliau taip sutarė: eigulys eis keliu ir, ką pirmą sutiks, tą ir paprašys.
Gerai. Kitą rytą, vos pro vartus išėjęs, eigulys sutiko tokį poną, vos kakta į jį neatsidaužė. Ponas klausia:
– Kurgi eini?
Taip ir taip — einu sūnui krikštatėvio ieškoti.

Vaje! Kaip gerai, kad susitikome. Aš irgi seniai vaikštau, krikštasūnio ieškodamas. Imk mane, pamatysi, tavo sūnus ilgainiui išeis į didelius žmones! Žinoma, tik susitarkim: kai sūnui sueis de­vyneri metai, jis turės ateiti pas mane mokytis. Matai, kol išmokysiu visko, ką didelis žmogus turi žinoti, – praeis irgi gerokai laiko. Na, tai tinki?
– Tegul jau bus taip! Ką gi aš, senas mulkis, išmanau apie di­delius ar mažus žmones? Dėl manęs, rūpinkis juo, būdamas krikš­tatėviu! .
Taip ir sutaria. Praeina devyneri metai – krikšto tėvas jau ir čia: tegul krikšto sūnus ateinąs pas jį mokytis!
Krikšto sūnus – viens du! – susiruošė ir eina su juo džiūgau­damas.
Bet kur čia tau! Kelyje vargšeliui visi džiaugsmai išdulkėjo, nes krikšto tėvas, pasirodė, daro kaip koks žvėris. Įkišo berniuką į skry­nią, užvožė dangtį ir paleido į upę, tegul skęsta, jei laimės neturi.
– Sakykite, argi gali taip daryti tas, kas nors truputį yra žmogus?
Na, berniukas tikrai pamatė, kas per paukštis tas vadinamasis krikštatėvis. Tačiau, laimė, berniukas nenuskendo: skrynia įplaukė į malūno vandens kelią ir jį užkimšo. Malūninkas mala mala — ne­gali suprasti, kodėl vanduo nebeteka. Nueis pasižiūrėti — randa skry­nią, o joje berniuką, mirštamai išsigandusį. O berniukas nieko gero negali pasakyti, Tėvas jį atidavęs krikštatėviui, tasai įkišęs į skrynią, ir daugiau jis nieko nežinąs. Supaisyk, žmogau, kas tai per krikš­tatėvis!
„Nieko nedarysi, — pagalvojo malūninkas, — priklydusį vaiką reikia auginti. Jei vėliau susiras giminės, — atiduosiu. Nesusiras — tegul malūninku mokosi.”
Ir eigulio sūnus buvo pas malūninką ilgus metus, kol užaugo į tvirtą jaunikaitį. Malūninkas jį kaip savo sūnų mylėjo.
Kartą krikštatėviui atsitiko važiuoti pro malūną ir sutikti eigulio sūnų.
Jaunikaitis piktojo krikštatėvio nebepažino, o tasai tuojau pri­siminė berniuką ir viską, ką jam kadaise padarė, bet dėjosi jo nepa­žįstąs. Išlipo iš karietos, nuėjo pas malūninką: ar negalįs tasai duoti labai patikimą žmogų, kad ir šį patį jaunikaitį, reikią su skubia žinia pas jo žmoną siųsti. Labai skubėdamas iš namų išvažiavęs ir tik da­bar prisiminęs, kad vieną svarbų dalyką užmiršęs.
Malūninkas pagalvojo: „Ponas neprastas — reikia padėti!”
Tegul imąs jo augintinį, tas nunešiąs.
Ponas brūkštelėjo porą žodžių laiške, užantspaudavo ir padavė jaunikaičiui, tegul neša.
Eigulio sūnus kaip mat išskubėjo.
Kelyje jis sutiko seną elgetą. Tas paklausė:
– Kur taip skubi, sūnau? Taip ir taip.
– Žiū, kas dedasi! Kažin kas tame laiške gali būti parašyta? Duok man pasižiūrėti!
Senis pasižiūrėjo, porą žodžių sumurmėjo, ką ten dar padarė, paskui atidavė, tardamas:
– Tavo laimė, kad mane sutikai, kitaip būtų tave nugalavę; o dabar eik drąsiai – nieko blogo tau neatsitiks!
Sūnus nunešė laišką, dvaro ponia atplėšė. Ten esą rašyta, kad šį jaunikaitį už tarną paliktų!
Na, gerai! Tas mielai liekasi. O kitą dieną visas dvaras ant kojų! Parvažiavę, aure, gerasis krikštatėvis ir pats galvą iš piktumo į sieną daužo: kaip jis galėjęs šitaip klaidingai parašyti! Jam tarno visai nereikėję ir jis norėjęs, kad eigulio sūnaus nė žymės nebūtų likę! Ką darysi – tegul jau bus tarnas. Ir tuojau pasišaukia jaunikaitį, liepia du žirgus pasikinkyti ir anapus Juodosios jūros važiuoti – aštuonių povo plunksnų parga­benti!
Gerai. Naujasis tarnas pasikinkė žirgus ir iškeliavo. Antrą dieną jam atsitiko važiuoti per karaliaus miestą. Karalius stovėjo prie lango ir iš nuobodumo paklausė:
– Kur važiuoji?
Anapus Juodosios jūros, povo plunksnų!
– Oi, kaip gerai, kad užkalbinau! Ar negalėtum tenai paklausti, kodėl mano obelys vaisiaus neveda?
– Gerai, gerai, mielai paklausiu!
Trečią dieną atsitiko važiuoti per kito karaliaus miestą. Karalius klausia:
– Kur važiuoji?
Anapus Juodosios jūros, povo pluksnų!
– Oi, kaip gerai, kad užkalbinau! Ar negali, sūnau, paklausti, kodėl mano vynuogynas neduoda uogų?
– Gerai, gerai, mielai paklausiu!
Ketvirtą dieną atsitiko pervažiuoti dar kito karaliaus miestą. Ka­ralius klausia:
Kur važiuoji?
Anapus Juodosios jūros, povo plunksnų!
– Oi, kaip gerai, kad užkalbinau! Ar negalėtum paklausti, kur yra mano trys dingusios dukterys?
– Gerai, gerai, mielai paklausiu!
Penktą dieną tarnas privažiavo Juodąją jūrą. Ten iškinkė žirgus, supančiojęs paleido, o pats su plaustu per Juodąją jūrą kėlėsi. Plaustininkas klausia:
–  Sūnau, ką anoj pusėj veiksi?
– Turiu gauti povo plunksnų!
– Oi, tai gerai! Povo plunksnų ieškodamas, išsiklausinėk, kada aš pagaliau nuo plaustininko darbo atsikratysiu.
– Gerai, gerai, mielai paklausiu!
Kitapus jūros sūnus nulipo nuo plausto ir ėjo toliau. O jau kelių blogumas anoje pusėje! Tokios pelkės, kad išbrist negali. Brenda
per klampynę vieną dieną, brenda antrą — nei galo, nei krašto! Tik staiga pačiame pelkės viduryje pamatė didelę pilį. Įėjo vidun — nė gyvos dvasios! Eina toliau — randa dureles. Atidaro jas — pamato tris jaunas mergaites. Tos sukliko ir nežino, kur dėtis. Eigulio sūnus jas ramina:
– Nebijokite! Esu toks pat žmogus, kaip jūs, atėjau aštuonių povo plunksnų.
– Oi broleli, tai ne povo plunksnos, o mūsų pono plaukai! Kaip tu juos paimsi?
– Na — o jūs man ar nepadėsite?
Taip, taip, mielai padėsim, ,bet tada turėsi mus pas tėvą par­vežti. Nenorim šitam pragare daugiau trūnyti, karalaitės esam — mums namie nieko netrūktų!
–  Žinau, kad karalaitės esate. Čionai važiuodamas, sutikau jūsų tėvą, tas irgi meldė, kad jus parvežčiau. Aš dar turiu ir kitų reikalų. Antram karaliui obelys vaisiaus neveda, trečio vynuogynas tuščias, o Juodosios jūros plaustininkas nuo savo darbo norėtų nusikratyti. Tiktai nežinau, kas man pasakys, kaip visa tai padaryti.
– Nesirūpink! Pareis mūsų ponas, tas ir pasakys. Kol jis dar negrįžo, mes tave visokiais vaistais išprausim, kad žmogaus kvapo nesuuostų. O paskui po jo lova pasislėpsi. Gerai. Taip ir padarė. Vakare parsibeldė ponas, atgulė: tegul vyriausioji ateinanti šalia atsigulti!
Ši atėjo, ir ponas netrukus užknarkė. O mergaitė greitai išrovė ponui iš galvos du plaukus ir numetė po lova eigulio sūnui. Ponas pašoko iš miego: Kodėl jam plaukus pešioja?
– Kas čia pešios? Gal per miegus ranka užkliudžiau — keistą sapną sapnavau. Vienam karaliui obelys vaisiaus nevedančios.
– A! Ten po sodo vartais yra pakasta didelė pinigų skrynia. Tegul iškasa ją — bus vaisių į valias! O dabar eik sau, tegul antroji ateina! Ta bus ramesnė.
Na, atėjo šalia pono antroji, ir tas vėl greitai užknarkė. O antroji tuoj pat išrovė jam iš galvos tris plaukus ir numetė po lova eigu­lio sūnui.
Ponas pašoko. Kodėl jam plaukus pešioja?
– Nepešioju, ne! Tur būt, per miegus ranka gribštelėjau, keistą sapną sapnavau. Vienam karaliui vynuogynas uogų neduodąs.
– A! Tegul jis iškrato tą mėšlo krūvą, kur sodo kampe kūpso, tada ir gaus uogų. O tu dabar eik sau, tegul trečioji ateina! Ta bus ramesnė.
Atėjo šalia pono trečioji, ir tas vėl greitai užknarkė. Bet ir šioji tuoj pat išrovė ponui iš galvos tris plaukus ir po lova eigulio sūnui numetė.
Ponas pašoko. Kodėl jam plaukus pešioja?
– Nepešioju, ne! Gal per miegus ranka prisiliečiau, keistą sapną sapnavau. Juodosios jūros plaustininkas norįs nuo savo darbo nusi­kratyti, bet negalįs.
– A! Kaip tai negali! Jei jis, ką perkėlęs per jūrą, spės pirmas į krantą išlipti ir greitai skersinį užšaus, tai tas, kuris liks ant plausto, ir turės jo vietoje dirbti. O dabar eikite visos trys į savo kambarį! Su jumis viena gaišatis — visai neduodat miegoti.
Sulig tais žodžiais ponas apsivertė ant kito šono ir knarkia. O eigulio sūnus išlindo iš palovio, pasiėmė mergaites ir pasileido bėgti.
Ponas greit pajuto, kad jau nebe gerai, ir ėmė bėglius vytis, net žemė dundėjo. Eigulio sūnų jau baimė ima, o vyriausioji karalaitė jį ramina:
– Nebijok! Aš mesiu žemėn smėlio saują, ji ir užgaišins poną. Mergaitė sviedė smėlio saują — išaugo didelis kalnas.
Kol ponas pro kalną prasigavo, šie jau toli. Tačiau netrukus girdi: vėl žemė dunda! Sūnų jau baimė ima, o antroji mergaitė jį ramina:
– Nebijok! Aš numesiu žemėn šaką, ir bus gerai! Mergaitė numetė šakelę — išaugo tankus miškas. Kol ponas pro mišką prasigavo, šie jau ant plausto.
Ponas atlėkė prie jūros. Nieko nedarysi: bėgliai jau kitoj pusėj! Emė spiaudytis ir keiktis, net laukai skamba, o plaustininkas ki­tame krante juokiasi:
Tegul pasikeikia, tegul, kad tik aš nuo savo darbo atsikra­tyčiau!
Vieni niekai! —tarė eigulio sūnus ir pamokė, ką daryti. Plaus­tininkas padėkojo, ir bėgliai traukė toliau.
Antrą dieną jie atėjo pas karalių, kuriam buvo dukterys dingu­sios. Eigulio sūnus įvedė mergaites pas tėvą ir sako:
– Šit ir parvedžiau! Ar duosi man jauniausiąją už’ žmoną?
– Ak tu dievulėliau!—sušuko prasidžiugęs tėvas. — Imk, sū­nau, kurią tik nori! Juk aš už tavo malonę niekada neatsilyginsiu!
– Dėkui, tėve, už gerą širdį! Dar aš turiu į kitas vietas nukakti, bet, kai tik visus darbus nuveiksiu, tuojau grįšiu atgalios ir pasiimsiu savo sužadėtinę, tavo jauniausiąją dukterį!
Iš ryto sūnus išėjo pas tą karalių, kuriam vynuogynas derliaus nedavė. Pamokė, ką daryti, ir štai — vos tik mėšlo krūvą iškratė, sodas tuojau ėmė žydėti, o krūvos vietoj graži pilis radosi. Tai pa­matęs, karalius norėjo eigulio sūnų auksu apipilti, bet tasai sako:
– Ničnieko neimsiu! Tiktai norėčiau, kad karalaitis, tavo sūnus, mano svainiu pasidarytų.
– Na, čia tai menkas niekas! — atsakė karalius.
Gerai. Iš ryto sūnus išėjo pas tą karalių, kurio obelys vaisiaus nevedė. Pamokė, ką daryti, ir va — kai tik iš po tarpuvartės pinigų skrynią iškasė, obelys tuojau sukruto žydėti, o prie vartų graži pilis radosi. Tai pamatęs, karalius norėjo eigulio sūnų auksu apipilti, bet tasai sako:
– Ničnieko neimsiu. Tiktai norėčiau, kad tavo sūnus, karalaitis, vestų mano žmonos seserį!
– Na, čia tai menkas niekas!
Gerai. Iš ryto eigulio sūnus nunešė krikštatėviui aštuonias povo plunksnas ir sako:
– Ar pažįsti jas? Tu mane siuntei į nelaimę, o aš laimę radau. Ar pažįsti jas?
Bet vos tik pažvelgė krikštatėvis į tas povo plunksnas, nė sušukti nesuspėjo: akies mirksniu nedorėlis tik surūko ir dingo —niekas ne­žinojo nei kur, nei kaip. Iš ryto sūnus iškeliavo atgal pas savo sužadėtinę — jauniausią karalaitę. Keliaudamas pasiėmė abudu karalaičius — būsimuosius svainius. Tada jie visi atšoko vestuves: eigulio sūnus vedė jauniausią duk­terį ir paveldo gavo uošvio karalystę.
O kiti du karalaičiai po vestuvių grįžo su žmonomis į savo kraštą. Taip baigėsi eigulio sūnaus kelionė per Juodąją jūrą.

Comments

comments