Kitados gyveno našlė — pikta ragana. Jinai tu­rėjo tikrą dukterį ir podukrą — našlaitę. Tik­roji duktė buvo biauri kaip pati ragana — ilga kreiva nosimi, nulėpusiom ausim, sto­rom lūpom, raukšlėtu veidu, o našlaitė daili, gražaus veido ir nuaugusi liekna, laiba kaip nendrė. Žinoma, į niauriąją dukrą niekas nė žiūrėt nenorėjo, o gra­žiosios našlaitės jau tykojo daug jaunikių. Tas raganai graužte grau­žė širdį, ir ji sumanė podukrą nugaluoti.
Vieną dieną pamotė užgesino namuose visas ugnis ir siuntė po­dukrą ugnies į šungalvio pilį, kuri netoliese stovėjo. Ragana žinojo, kad nelabas šungalvis podukrą pilyje į gabalus sudraskys.
Našlaitė, dora, klusni mergaitė, greit ir daro ką liepta— tekina bėga tiesiu keliu per didelį, tankų mišką į šungalvio pilį.
Perėjusi mišką, našlaitėlė patiko riebią karvę, labai pritvinkusią. Karvė gražiai prašo:
—    Mergaite, pamilžk mane! Pritvinkusiai man sunku eiti. Našlaitė tuojau šoko ir pamilžo karvę, kad geriau nė nereikia.
—    Dėkui, dėkui tau, mergaite,— pasakė karvė, ir abidvi nuėjo savais keliais.
Toliau eidama, našlaitėlė tiko baltą avelę su labai ilga, garbiniuo­ta vilna, kuri lig pat žemei buvo nukarusi. Avelė gražiai prašo:
—    Mergaite, nukirpk mane! Su tokia vilna sunku vaikščioti karš­tą dieną.
Našlaitė tuojau puolė ir nukirpo avelę, kad geriau nė nereikia.
—    Dėkui, dėkui tau, mergaite,—pasakė avelė, ir abidvi nuėjo savais keliais.
Dar galą paėjusi, našlaitė pamatė arklį, visai apsisukusį aplink kuolą. Arklys gražiai prašo:
—    Mergaite, atsuk mano raištį!
Našlaitėlė tuojau griebė ir atsuko virvę nuo kuolo, paskui nudrožė savo keliu — į šungalvio pilį ugnies parnešti.
Šungalvio pilis buvo labai graži ir stovėjo ant vištos kojos. Ten nuėjusi, našlaitė pasakė „labą vakarą” ir paprašė ugnies. Šungalvis priėmė sveikinimą ir tarė:
—    Ugnies gausi, bet pirma še tau barškaliukus — barškink ir šok, kol aš išsimiegosiu!
Sulig tais žodžiais šungalvis nuėjo į kitą kambarį ir galvoja, kaip geriau mergaitę nugalabyti, kad ir pačiam daugiau smagumo būtų. Tačiau kai tik jis išėjo, iš po grindų išlindo pelytė ir sako:
—    Miela mergaite, duok man barškaliukus, aš už tave pašoksiu, o pati bėk iš čia, kiek kojos neša — stačiai per laukus, per mišką, tiesiai namo! Šios pilies valdovas, iš kambario išėjęs, be jokio gailes­čio tave sudraskys į gabalus. Nueik į virtuvę, ten gausi ugnies ir dar ant skrynios rasi du pinigų kapšus: vienas didelis, antras ma­žesnis, abu kupini aukso ir brangiųjų akmenų. Pasiimk tą mažąjį, didysis tau bus per sunkus.
Našlaitė padavė pelytei barškaliukus, nuėjo į virtuvę, pasiėmė ugnies, mažąjį pinigų kapšelį ir pasileido per laukus, per mišką, tiesiai namo.
Po kurio laiko šungalvis išeina iš savo kambario ir žiūri, kad ne mergaitė, o pelė barškaliukais barškina. Perpyko šungalvis ir jau stvers pelytę savo geležiniais nagais. Bet toji tik šmurkšt po grin­dim, o šungalvis ėmė draskyti sieną, kaip katinas, prieš nosį spąstams užsitrenkus. Šungalvis išgriozdė visus kampus, mergaitės beieškoda­mas. Niekur jos pilyje neradęs, išlėkė laukan ir puolė bėglę vytis.
Bėga jis, kiek tik įkabindamas, o mergaitės pavyti negali, nes taiko vis keliais, o ne tiesiai per laukus ir mišką.
Bėgdamas šungalvis patiko arklį ir klausia, ar tas nematęs ko­kios moteriškės. Arklys, ilgokai pagalvojęs, sako matęs vieną. Toji ką tik nubėgusi į tą pilį, kuri ant vištos kojos stovinti, o atgalios dar niekas negrįžęs.
Šungalvis kaip pakvaišęs puolė namo, dar kartą visus kambarius, visus kampus išnaršė, bet ničnieko nerado. Suriaumojo iš pykčio ir vėl nukūrė keliu mergaitės vytis.
Pusę kelio nudūmęs, šungalvis patiko avį ir klausia, ar ta nema­čiusi kokios moteriškės. Avis, ilgokai pagalvojusi, sako mačiusi vie­ną. Toji ką tik nubėgusi į tą pilį, kur ant vištos kojos stovinti.
Šungalvis šniokšdamas pūtuodamas vėl į savo pilį nukurnėjo, dar sykį visus kambarius nuo viršaus lig apačios aplakstė, visus kampus ir kampelius išgriozdė. Mergaitės niekur neradęs, iš baisaus niršulio nusičiaudėjo, sumaurojo ir vėl nuskuodė keliu, kad net dulkės pasikėlė.
Daugiau nei pusę kelio nubėgęs, šungalvis patiko karvę ir klau­sia, ar ta nemačiusi kokios moteriškės. Karvė, ilgokai pagalvojusi, sako mačiusi vieną. Toji visai neseniai nubėgusi į pilį, kuri ant vištos kojos stovinti.
Šungalvis kaip pats nelabasis pasileido atgal į savo pilį, dar kartą iššniukštinėjo visus kambarius ir kambarėlius, išvertė visus kampus ir kampelius, pastales ir pasuoles, bet niekur mergaitės nerado.
Tada jis nusiramino, nes nuo tokio lakstymo ir ieškojimo buvo visai pavargęs. Tačiau, eidamas gulti, šungalvis prisiminė savo pini­gų kapšus, kuriuos vakar virtuvėje ant skrynios užmiršo. Jis nuėjo virtuvėn pasiimti pinigų, o čia mažojo kapšelio nebėra— tuojau suprato, kad mergaitė su jo lobiu pabėgo. Net pažaliavo iš pykčio, galvą nukorė, dantimis sugriežė ir nuėjo miegoti, sukdamas makau­lę, kaip mergaitei atsikeršyti.
O tuo laikų našlaitė parėjo namo gyva ir sveika, padavė pamotei ugnį ir apsakė, kaip šungalvio pilyje pralobusį. Pamotė, kaip tikra ragana, buvo be galo godi ir baisiai užsimetė, kad jos tikroji duktė dar didesnį turtą gautų. Todėl ji vėl užgesino namuose visas ugnis ir išsiuntė savo dukrą į šungalvio pilį ugnies parnešti.
Raganos duktė strykt pastrykt leidosi per mišką į pilį, norėdama greičiau kuo daugiau aukso ir brangiųjų akmenų susičiupti. Perbė­gusi mišką, sutiko karvę pritvinkusią. Karvė gražiai prašo:
—    Mergaite, pamilžk mane!
Tačiau raganos duktė praėjo pro karvę nosį užrietusi. Dar kiek paėjus, mato priešais ateinančią garbiniuotą avelę. Toji taip pat prašo:
Mergaite, nukirpk mane! Bet raganiuke piktai sušuko:
Pasitrauk, neturiu aš laiko su tokiais niekais terliotis! Toliau bėgdama, ji vos neužlėkė ant arklio, kuris buvo smarkiai
apsisukęs ant kuolo. Arklys gražiai prašo:
—    Mergaite, atsuk mano raištį!
O duktė, pro šalį dumdama, tik piktai sumurmėjo:
—    Traukis iš kelio, prakeiktas kuine! Aš neturiu laiko su tavim gaišti.
Šungalvio pilin atėjusi, raganiuke nė paties šeimininko nepasvei­kino, tiktai greit prašė ugnies. Šungalvis šypsodamas atsakė:
—    Ugnies gausi, bet pirma še tau barškaliukus — barškink ir šok, kol ugnies surasiu!
Šungalvis nuėjo į kitą kambarį pagalvoti, kaip čia kuo baisiau nukankinti savo didžiausią priešininkę. Iš po grindų vėl išlindo pe­lytė ir sako:
—    Miela mergaite, duok man barškaliukus, aš už tave pašoksiu, o tu bėk, kiek kojos neša! Šios pilies valdovas, iš kambario išėjęs, tave sudraskys į gabalus. Nueik į virtuvę, ten rasi ugnies. Ten pat ant skrynios yra du pinigų kapšai: vienas didelis, antras mažas. Pa­siimk mažąjį, tasai didysis bus tau per sunkus.
Raganiuke numetė pelytei barškaliukus, šoko virtuvėn, čiupo didįjį pinigų kapšą ir kaip viesulas išdulkėjo namo. Tuo metu ir šungalvis, sugalvojęs, kaip ją kankinti, iššoko iš savo kambario ir vėl pamatė pelę šokant ir barškinant. Tačiau šį kartą šungalvis buvo vikresnis. Kaip vanagas jis čiupo pelytę savo geležiniais nagais ir sudraskė ją į skutelius. Po to puolė pro duris oran ir pasileido vy­tis bėglę.
Gerą galą nulėkęs, jis patinka arklį ir klausia, ar nematęs kokios moteriškės. Arklys tuojau atsakė, kad neseniai nubėgusi viena miš­ko linkui.
Šungalvis kiek įkabindamas jai iš paskos. Pribėgo prie avies ir klausia, ar ta nemačiusi kokios moteriškės. Avis tuojau atsakė: te­gul tik greičiau bėgąs miško linkui ir pavysiąs.
Šungalvis dūmė kaip pats nelabasis, netrukus nulėkė iki karves ir klausia, ar ta nemačiusi kokios moteriškės. Karvė atsakė, kad toji čia pat už krūmo tūnanti, ir pasuko galvą į tą pusę, kur raganiuke, didelį pinigų kapšą apglėbusi ir visai nusivariusi, gulėjo ant žemės, vos kvapą atgaudama.
Šungalvis apsidžiaugęs pribėgo prie jos ir ėmė plėšti pinigų kap­šą, kurį raganiuke stipriai laikė, nagais įsikibusi. Toji spyrėsi iš pas­kutiniųjų, rėkė, kandžiojo, spardė kojom ir draskė rankom, mėlyna siera šungalviui į akis spiaudė, bet niekas negelbėjo. Šungalvis pa­stvėrė raganos dukrą už plaukų, parsitempė į savo pilį ir ten su­draskė į gabalus.
Pavakare senoji ragana išėjo pasitikti savo dukrelės su aukso nešuliu. Laukė laukė ligi pusiaunakčio, bet nesulaukė. Tik dabar senė suprato, kas nutiko. Raganą toks pyktis paėmė, toks liūdesys užėjo, jog ji čia pat nusibaigė.
O drovią, gražią, turtingą našlaitę visi žmonės šlovino ir gyrė. Jos garsas pasiekė ir tos žemės jaunąjį karalaitį — tašai našlaitę į žmo­nas paėmė. Vestuvės buvo tikrai neregėtos.
Ir mane į jas kvietė. Susitaisiau kaip pridera: nusipirkau du cuk­rinius žirgus ir korių vežimą, pasisiūdinau margo popieriaus švarką ir kelnes, užsimoviau sviesto kepurę, apsiaviau dailius batus su papločių padais ir važiuoju į vestuves kaip didysis pajaunys.
Keliaujant pakilo karšta saulė — ištirpo mano kepurė. Norėda­mas kitą įsitiekti, sustojau prie smuklės. Kol viduje gaišau, kur bu­vę, kur nebuvę — atbėgo vaikų būrys ir suvalgė mano žirgus ir ve­žimą. Toliau ėjau pėsčias, vienplaukis. Einant suplyšo mano dailieji batai. Užklupo smarkus lietus: sutižo švarkas ir kelnės. Ką dabar daryti? Kur dėtis plikam ir basam? Lietus lyja, šalta. Laimė, pake­lėje pamačiau didelį avilį ant ratų. Įlendu vidun ir, būdamas pavar­gęs, sušalęs, tokioj geroj pastogėj kaip mat užmiegu. O mano įlįsta į patranką. Nustojus lyti, kareiviai vėl ėmėsi savo mokslų ir taip pradėjo šaudyti iš patrankų, jog viskas aplinkui dreba. Sovė ir iš tos, kur aš miegojau, tai taip ir atšovė mane į šią žemę, į pat šitą vietą.

Comments

comments