Vienąsyk gyveno senas laukininkas. Jo troba buvo visai sutrūnijusi, tai sumanė naują pasistatyti, bet neturi medžių.

Suka galvą, kur jų gaut. Mat, jei tais laikais laukininkas ką norėdavo statytis, tai medžių turėdavo eiti pas poną prašytis.

Laukininkas ir svarsto, kaip čia geriau padarius. Eidamas i rūmus, pasiima žąsikę ponui ir poniai dovanų. Ponas priima laukininką. Šis papasakoja, kad jam reikią medžių naujai trobai statyti, senoji visai supuvusi. Paskui staiga prisiminė, kad žąsį atnešė, ir paduoda ją ponui. Ponas pasižiū ri į laukininką ir sako:

— Bet juk mūsų penki! Kaip vieną žąsikę pasidalinsime? — Nieko, pone, duokit man padalyti: aš žinau, kaip tai daroma.

— Tai eikš ir parodyk, kaip tai daroma. Kai žąsis buvo nupešta, senis ėmėsi dalinti: nupiovė galvą su visu kaklu ir duoda pačiam ponui, sakydamas:

— Jums, kaip gerbiamųjų ponų namų galvai,— visa to mažo padaro išmintis ir valdžia.

Paskui nupiovė abudu sparnus, įteikia poniai ir jos dukrai, tary damas :

— Tatai jums ir gražuolei dukrelei, kad jūsų dūšelės galėtų skristi į dangų. Paskui nupiauna abidvi kojas ir padalina pono sūnums:

— O šitai jauniesiems ponaičiams, kad būtumėt tokie pat vikrūs, kaip vikriai lakstė šitoji paukštelė. O visa kita tebūna man už da linimą! Ponas su savo pačia tik stebisi tokiu dalinimu ir iš didelio linksmumo duoda valstiečiui tiek medžių, kiek jam reikia. Laukininko ir toliau nekvailo būta: pasistatė namą kaip pono rūmus — su dviem kaminais, dideliais langais ir plačiom durim. Kiti kaimynai žiūri ir stebisi, kaip šis galėjęs tokius rūmus pasistatyti, jeigu pats nė pliko skatiko neturėjo. Paėjo kalbos, kad visa tai už žąsį gauta. Tada vienam senukui ir šovė į galvą:

— Palauk, aš turiu šešias žąsis: jeigu nunešiu jas į rūmus, tai ponas ir man duos medžių. Senukas nuneša visas šešias žąsis ponui ir prašo, kad duotų medžių naujam tvartui statyti.

— Gerai, gerai, bet sakyk susimildamas, kaip čia bus? Tavo žąsys šešios, o mūsų penki. Vargšas laukininkas nežino, ką daryti. Ponas prisiminė, kad neseniai pas jį buvo koks kitas laukininkas, tas tikriausiai mokės padalyti — visi bus patenkinti. Tegul pašaukia jį čionai. Tas ir ateina. Na, jam ir liepia padalyti šešias žąsis visiems penkiems po lygiai. Laukininkas pagalvojo ir, ilgai nesvarstydamas, sako:

— Na, jei taip, tai taip. Kad išeitų po lygiai, imsim po tris. Jūs, pone, su ponia ir žąsikė— trys. Abudu sūnūs ir žąsikė— vėl trys. O šitos dvi žąsikės ir panelė — taip pat trys, dar lieka paskutinės dvi žąsys. Taip padarysim: aš pats ir jos dvi tai vėl trys. Taip. Štai po lygiai ir padalinta: visos dalys po tris. Iš tikrųjų! Visi net akis pastatė. Ponas medžių davė ne tam, kuris prašė, o tam, kuris taip gudriai žąsis padalino.

Taip šis pasistatė naują tvartą, o anas nieko nepešė.

Comments

comments