Gyveno du laukininkai: vienas turtingas,antras vargšas. Vargšas dažnai eidavo pas turtingąjį duonos prašyti, o tasai kada-nekada pasišaipydamas atkišdavo kokį kąsnį. Sykį vargšas išvažiavo su rogutėmis į mišką žabų. Ogi žiūri – eina per mišką dvylika
vyrų, prieina kalną ir sako:
–    Kalne, atsiverk!
Kalnas tuojau atsivėrė, visi dvylika suėjo į vidų ir vėl sako:
–    Kalne, užsiverk!
Kiek pabuvę kalne, vyrai vėl išėjo ir kalbasi tarpusavy:
–    Vakare, kai sutems, grįšim namo!
Laukininkas galvoja: „Kas gi tame kalne yra? Eisiu pasižiūrėti!” Jis prieina prie kalno ir sako:
–    Kalne, atsiverk!
Kalnas atsivėrė, laukininkas įėjo, žiūri – stalas nukrautas mėsos, medaus, duonos ir alaus. Gerai užkirtęs, žmogus ėmė vaikščioti po kambarius. Jis ėjo, ėjo, pagaliau rado kambarį, pilną aukso pinigų. Jis nusimovė kelnes, užrišo kiškų galus, prisipylė pinigų ir parsine­šė namo. Antrą rytą jis vėl nuėjo į mišką ir didelę naštą pinigų parsinešė. Tas pat ir trečią dieną. Na, jau norėtų suskaičiuoti, kiek pinigų turįs. Skaičiuoja, skaičiuoja – negali suskaičiuoti. Ir nueina pas turtingąjį kaimyną sieko pasiskolinti. Tasai stebisi: „Ką gi jis seikės – juk nieko neturi!”
Sieke palei dugną jis prilipino dervos. Vargšas laukininkas par­sinešė sieką ir ėmė savo pinigus seikėti. Suseikėjęs nunešė atgal sieką ir nė nepamatė, kad palei dugną pakraštyje vienas auksinas pri­lipęs. Pamatė tą pinigą turtingasis laukininkas ir klausia vargšą:
–    Kur tu jį gavai?
Iš pradžių vargšas laukininkas dar spyriavosi, bet galop prisipa­žino ir papasakojo, kur tų pinigų gavo. Kitą dieną ir turtingasai trau­kia į mišką pinigų. Pasikinko į vežimą porą arklių, pasiima maišų ir važiuoja prie nusakyto kalno. Įeina į kalną, ligi soties prisivalgo, atsigeria, prisipila pilnus maišus pinigų ir jau važiuos namo. Bet kalnas užsivėręs, o jis, valgydamas ir pinigus semdamas, visai už­miršo, ką reikia sakyti, kad atsivertų. Ir šiaip galvoja, ir taip – nie­ko negali sugalvoti. Tuo laiku pareina plėšikai, pamato savo kalne turtuolį ir tuojau nužudo jį be jokio gailesčio. Dar nueina į turtuolio namus ir viską sudegina.
O vargšas laukininkas dabar didelis turtuolis, pasistato gražias trobas ir gyvena laimingas dienas.
Vėliau ponas abiejų laukininkų namų vietoje savo dvarą pasi­statė.

Comments

comments