Sykį kėkštas iškeliavo į Prūsus ir sutiko ten šarką. Juodu labai susidraugavo. Šarka vedžioja kėkštą po visus Prūsus ir vis rodo: čia pilis, čia miestas, čia dvaras, čia palivarkas — lyg visa tai būtų jos! Kėkštas atsidžiaugti negali, kad su tokia ponia susipažino. Tiktai valgyti ponia mažokai beturinti, stačiai badmiriauti gaunanti, betgi dideli ponai daug nė nevalgo.
Į pavasarį kėkštas ėmė galvoti apie namus. Pačiam visą žiemą Prūsuose svečiavusis, reikia šarką į Vidžemę pasikviesti. Šarka net pašoko — jai labai patinką po svečias šalis keliauti. Į Vidžemę juodu atsidangino per pat sodų žydėjimą. Šarka negali kėkštui atsidėkoti, kad ją atvedė į tokią gražią šalį, kur tiek pievų, miškų ir laukų. Tas tai taip, bet netrukus visuose laukuose ėmė javus kirsti. Šarka išsigando ir šaukia:
Kėkšte, kėkšte, javus kerta! Kėkštas atsiliepia:
Nieko, sustatys į gubas, bus lengviau lesti.
Neilgai laukus, ateina kūlimo metas, gubas ima vežti iš laukų, ir šarka vėl šaukia:
Kėkšte, kėkšte, gubas veža! Kėkštas atsiliepia:
Tegul veža, pabiros juk rugienose lieka.
Bet va atkriuksi kiaulės ir ima ėsti tas pabiras. Šarka išsigandusi rėkia:
Kėkšte, kėkšte, kiaulės visas pabiras suės! Kėkštas ramiai atsako:
Tegul ėda, žiemą mes šen ten po grūdelį prisilasiosim.
Tada šarka papyko ir lekia pas kitus paukščius skųstis: ją, tokią ponią, kėkštas apgavęs, atvedęs iš turtingų Prūsų į tokį bado kampą. Ten jos dvaras, ten jos palivarkas, valgyk, ką nori, gerk, ką nori! O čia kas? Juoda duona, ir tos neduoda!
Paukščiai sušaukė teismą: strazdą pirmininku, kranklį ir varną tarėjais, teterviną raštvedžiu. Varna tik vieną žodį težinojo: „Kart, kart!” Kaip mokėjo, taip ir rėkė. Kranklys drūtu balsu pritarė: „Griebt, griebt!” Tetervinas, apykurtis būdamas, nė nesusigaudė dorai, ką jie šneka, tik įsiteikiamai niurnėjo:
— Bus gerai, bus gerai, bus gerai! O strazdas pasakė:
— Taip nebus gerai! Negi dėl tokios pagyrūnės karsime dorą Vidžemės vyrą! Va kaip mes nuspręsim: šarka ir žiemą tegul lieka Vidžemėje — tegul pripranta prie mūsų šalčių ir užmiršta savo pagyras. O kėkštą kasmet prieš šalčius vysim į svečias Šalis — tegul išmoksta gerus draugus pasirinkti.
Taip ir ligi šios dienos tebėra.
Sako, kėkštui mokslas į gerą išėjo, o šarka—kas gi ją išmokys! Kokia buvo, tokia ir liko!
Comments
Gairės: kėkštas, Lietuvių liaudies pasakos, šarka, trumpos pasakos