Kartą viena moteris paėmė auginti našlaitę. Jinai ir pati turėjo dukterį. Tačiau visus ruošos darbus turėjo nudirbti našlaitė viena. Tikroji dukra, tinginė ir lepūnė, nieko neveikė. Ir stebuklas: augumo abidvi buvo vienodos, bet našlaitės veidas diena po dienos darėsi vis
gražesnis. Pamote del to itin pyko.
Sykį našlaitė ėjo į šulinį vandens, o pamotė iš paskos nusliūkino. Kai mergaitė pasilenkė semti, pamotė staiga ėmė ir įstūmė ją į šulinį. Našlaitė krito gilyn ir gilyn — ir įkrito į kitą pasaulį. Atsidūrusi kitame pasaulyje, ėjo nusiminusi į priekį ir sutiko didelę kaimenę žirgų. Tie žirgai buvo baisiai ištroškę, lėkte atlėkė prie jos ir prašo:
— Pagirdyk mus!
Našlaitė, pas pamotę visokius darbus dirbti pratusi, tuojau nubėgo prie šulinio, čiupo kibirą ir pasėmė vandens. Pagirdžiusi žirgus, traukia toliau, gal ras kokį žmogų. Ėjo, ėjo ir užėjo karvių bandą. Karvės seniai milžtos — lėkte lekia prie mergaitės, prašo:
— Pamilžk mus!
Našlaitė pamilžo karves ir drožia toliau. Ejo, ėjo — užėjo avių pulką. Avys seniai kirptos — lėkte lekia prie mergaitės, prašo:
— Nukirpk mus!
Našlaitė nukirpo avis ir eina toliau. Ejo, ėjo per svečią pasaulį — užėjo duonkepę, pilną tešlos, ir nekurtą krosnį. Duonkepė prašo:
— Iškepk duoną!
Našlaitė greit išminkė tešlą, iškūreno krosnį ir iškepė duoną, pasiėmė vieną kepaliuką ir skuba toliau.
Ejo, ėjo — priėjo obelį. Jos šakos obuoliais nulipusios, net lūžta. Obelis prašo:
— Palengvink mane!
Našlaitė nupurtė obuolius, vieną krimstelėjo ir toliau traukia.
Ejo, ėjo —priėjo mažą namelį. Žengė į vidų, žiūri — ant mūrelio palei krosnį sėdi senas senutėlis su ilga, žila barzda. Priėjo prie jo ir prašo parodyti kelią į žemę. Senutėlis sako:
Dukrele, gal tu man galėtum pirtį iškūrenti?
Kodėl ne? — atsakė našlaitė ir tuojau nubėgo i pirtį, iškūreno ją, sušildė vandens, tada nuskubėjo atgalios pas senutėlį ir pasakė, kad pirtis pataisyta. Priėjusi prie senutėlio, mergaitė gražiai pakvietė:
Tėveliuk, eikite į pirtį, vantelė iššutinta, vandenėlis sušildytas.
Bet senutėlis sudejavo:
— Nebepaeinu, dukrele! Nunešk mane!
Našlaitė nunešė senutėlį į pirtį, nuprausė ir atgal į trobelę parnešė. Senutėlis dėkojo, sakė:
— Ačiū tau, dukrele, bet aš ne vienas. Nuprausk ir kitus, kur ten pirty!
Senutėlio paprašyta, mergaitė nuėjo dar kartą į pirtį ir pamatė ją pilną gyvačių. Jau norėjo šalin sprukti, bet gyvatės sako:
— Nebijok, dukrele, mes tau nieko blogo nedarysim.
Ir našlaitė liko su gyvatėm. Aplaistė jas drungnu vandeniu ir nuprausė visas po vieną, paskui nubėgo atgal pas tą senutėlį. Girdėdamas, kad ji jau viską padariusi, senutėlis tarė:
— Kad visiems pasitarnavai, aš tau parodysiu kelią į žemę. Še tau skrynutę ir lazdelę. Bet žiūrėk, kad skrynutės neatidarytum ir lazdele niekur nesuduotum, kol nebūsi išlipusi viršum žemės!
Našlaitė pasiėmė skrynutę ir lazdelę ir iškilo atgal į savo pasaulį. Į viršų išlipusi, daugiau nebeiškentė — taip baisiai magėjo atidaryti skrynutę ir suduoti lazdele. Gražiame pagiryje našlaitė galiausiai neištvėrusi atidarė skrynutę. Ir ką jūs manot? Iš tos skrynutės iškilo daili kaip saulė pilis ir suspindėjo sužibėjo kalno viršūnėje.
Našlaitė atvėrė vartus ir įėjo į pilį. Viduje jinai sudavė lazdele: atsirado gražių drabužių ir visa kita, ko tik širdis geidžia.
Dabar pamotei ir jos dukrai pavydas kilo. Abidvi nuolankios atėjo į pilį ir išsiklausinėjo našlaitę, kaip ji į tokį turtą įsigyvenusi.
Našlaitė išpasakojo. Ji buvusi kitame pasaulyje, ten jai senutėlis įdavęs skrynutę ir lazdelę.
Išsiteiravusi viską kuo smulkiausiai, pamotė nuvedė savo dukrą prie šulinio, įgrūdo į jį, lygiai kaip našlaitėlę. Įkrito ir toji į kitą pasaulį, ir žirgų kaimenę užėjo. Žirgai prašo, kad pagirdytų, bet ji atrėžia:
— Negaliu — skubu laimės ieškoti!
Užėjo karvių bandą. Karvės įprašo, kad pamilžtų, bet ji atkerta:
— Negaliu — skubu laimės ieškoti!
Užėjo avių pulką. Avys prašo, kad nukirptų. Ši atrėžia:
— Negaliu — skubu laimės ieškoti!
Užėjo duonkepę ir krosnį. Duonkepė prašo, kad iškūrentų krosnį ir duoną iškeptų, bet ši atsako:
— Negaliu tešlos minkyti — turiu laimės ieškoti!
Užėjo obelį. Obelis prašo, kad palengvintų vaisių nulipusias šakas, bet ši:
— Laiko neturiu! Savo laimės nerasiu!
Pagaliau priėjo mažą namelį. Namelyje ant mūrelio palei krosnį sėdi senutėlis ir klausia:
Kur eini, mano dukrele? Toji atsako:
Einu savo laimės ieškoti. Senutėlis prašo:
Iškūrenk, dukrele, pirtį ir nuprausk mane!
Mergaitė nuėjo, iškūreno, grįžo trobelėm, čiupo senutėlį už barzdos, nuvilko į pirtį. Ten įstūmė į kampą, apipylė vandeniu, vėl pagriebė už barzdos ir partempė atgal į namelį. Bet senukas sako:
— Aš ne vienas, nuprausk, dukrele, ir tuos, kurie ten pirty!
Nueina ji į pirtį, žiūri: pilna gyvačių. Pasigriebė verdančio vandens, šliūkš ant gyvačių, galop dar čiumpa vėzdą ir visas išmuša. Ateina pas senutėlį, o tas atsidėkodamas jai duoda skrynutę ir prisako, kad su ja namo skubėtų. Grįžusi tegul įnešanti skrynutę į aukštą klėtį, tesušaukianti geriausius bičiulius ir gimines ir tik tada ją ten atidaranti.
Pamotės dukra taip ir padarė, kaip senutėlis mokė. Parėjo namo, susikvietę į svečius gimines ir bičiulius, susirinko visi gerojoje klėtyje, kur ant aukštos kraičio skrynios buvo padėta toji skrynutė. Bet kai tik tą skrynutę atidarė, iš jos iššoko liepsnos milžiniškais liežuviais ir visus prarijo.
Comments
Gairės: Kelionė po kitą pasaulį, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos