Vienam kiškiui nusibodo miško tankynėje gy­venti, jis pasidarė raudonus ratelius, įsikinkė pats ir važiuoja į pasaulį draugų ieškoti. Pir­mą jis sutiko adiklį.
— Kur eini? — kiškelis klausia. — Geriau sėskis į mano ratus, drauge važiuosime! adiklis,  įlipa  ratuosna,  ir juodu važiuoja
atsako
—    Gerai, toliau.
Galiuką pavažiavę, jie patiko segtuką. Kiškis ir klausia:
—    Kur eini? Geriau sėskis į mano ratus, drauge važiuosime. Segtukas įsėdo, ir visi trys toliau keliauja. Dar sutiko adatą, ža­riją ir galiausiai antį.
Taip visi draugai važiavo, važiavo, kol privažiavo pamiškėje to­kią trobelę. Įėję į tą trobelę, jokio žmogaus nerado ir kiekvienas pasirinko vietą, kur kam patiko. Antis įskrido į vandens kubiliuką prie durų, adiklis į lovą įsibedė, adata — į pagalvę, segtukas į rank­šluostį, o žarija ant kėdės užšoko.
Neilgai laukus, grįžo šeimininkas, kuris buvo baisus plėšikas, ir nuėjo prie kubiliuko rankų nusiplauti. Antis kai tėkštelėjo sparnais į vandenį — plėšikui akis pritėškė. Tasai priėjo prie rankšluosčio nusišluostyti, o jam segtukas tik smigt į veidą. Atsisėdo ant kėdės, o ten žarija ėmė svilinti. Skausmu nesitverdamas, sumanė atgulti, o lovoje adiklis badyti pagavo. Baisiai nusigando ir šoko pro duris lyg akis išdegęs, bet nuo stogo koks akmuo krito ant galvos ir užmušė.
Taip plėšiką iš trobos išvarę, kiškutis ir jo draugai joje įsikūrė ir laimingai gyveno.

Comments

comments