Kitados miške kosulys patiko drugį. Sušneko abudu.
–  Na, kaimynėli, kur išsiruošei? — klausia kosulys.
–  Ogi čia pat, pas Pagirių šeimininką —  atsako drugys.
– O kaip tu prie jo prisigausi?
–  Labai lengvai. Jisai pareis iš pirties, gerti užsimanys, o aš jau iš anksto kauše lindėsiu; gerdamas ir mane praris. O sakyk, kurgi tu? — ir drugys nori sužinoti.
– Eisiu čia pat, pas vienos moteriškės vaikus: ten bus daug darbo.
– Kaip tu prie jų pritiksi?
– Įlįsiu į vantą, kai moteriškė su vaikais eis į pirtį. Jinai ims vaikus perti, o man to ir tereikia.
Taip kosulys su drugiu persiskyrė ir sutarė po metų čia pat susitikti ir pasisakyti, kaip katram per tą laiką klojosi.
Tą jų kalbą slapčia nuklausė medžiotojas. Ir nebežino, kam dabar padėti. Galiausiai sugalvojo gelbėti šeimininką nuo drugio, nes jis sunkesnis, negu kosulys. Tą patį šeštadienio vakarą medžiotojas nudrožė į Pagirius.
– Kur šeimininkas? — klausia jis. ,
–  Pirty,— atsako namiškiai.
Medžiotojas laukia.
Šeimininkas pareina iš pirties ir prašo vandens atsigerti. Kai tik šeimininkas jau buvo begeriąs, medžiotojas tuoj už kaušo, supylė vandenį į pūslę, užrišo ir sako:
– Pūslėje yra drugys. Pakabinkit ją čiukure, kur dūmai rūksta.
Drugys kad ėmė pūslėje drebėti, tai visus metus nenustojo.
Lygiai po metų medžiotojas pasakė šeimininkui, kad drugį iš pūslės išleistų. Ir pats skuba į mišką. O ten kosulys jau laukia. Medžiotojas netrukus mato — drugys su dviem ramentais čionai beatsivelkąs.
– Kodėl toks be sveikatos likai?
Drugys ir apsakė savo bėdą. O kosulys tik džiaugiasi:
– Va koks aš baltas! Mane dukart per savaitę į pirtį vesdavo — ir išperdavo, ir išprausdavo.
Taip kalbėdamiesi, juodu į kitus kraštus iškeliavo.

Comments

comments