Vienas tėvas turėjo tris sūnus. Jie nusipirko kumelę, ėmė važinėti su ja uždarbiauta ir daug pinigo pelnė. Galop įleido kumelę į rūsį, davė jai šieno, dobilų, vandens pilną lovį
– Tegul dabar pasilsi!
Bet – stebuklai, tikri stebuklai! Po kurio laiko kumelė atsivedė sūnų, ir dar kokį stiprų! Dvidešimt metų išlaikė jį rūsyje prie savęs, visai neišleisdama į orą.
Tačiau vieną kartą tasai išsigavo iš rūsio ir tuojau nudūmė pas Kalvį: tegul nukaląs jam lazdą šešių dešimčių pūdų.
Kalvis nukalė.
Sūnus išsviedė lazdą į viršų, o pats galvą pakišo, kai ji žemėn krito. Toji trakšt, ir nulūžo. Nieko nedarysi, liepė Kalviui kitą nukalti, bet šį kartą jau dviejų šimtų pūdų. Kalvis nukalė, sūnus vėl į viršų išsviedė ir galvą pakišo, kai ji žemėn krito, bet toji jau nesulūžo.
Tada sūnus ir sako Kalviui:
–    Jeigu nori, eime drauge. Kalvis mielai eina.
Ėjo, ėjo – patiko Akmenskaldį. Sūnus sako:
–    Jeigu nori, eime drauge. Akmenskaldis mielai eina.
Ėjo, ėjo-patiko Didžiaūsį. Sūnus jam sako:
–    Jeigu nori, eime drauge. Didžiaūsis mielai eina.
Ėjo, ėjo – priėjo dailų miestelį. Įėjo – ogi jame nė vieno žmo­gaus, bet visuose namuose stalai brangiam staltiesėm apdangstyti, kuo skaniausiais valgymais ir gėrimais apkrauti.
Pavalgė, atsigėrė – tie trys vakare nuėjo į pilies sodą miegoti, o Kalvis turi budėti pilyje.
„Reikia, tai reikia”,-pagalvojo Kalvis ir stovi. Tik staiga apie pusnaktėlius pro langą įskrido trys gulbės ir atvirto į karalaites. Jos šoko tiesti stalus, nešti valgymus ir suktis kaip tikrų tikriausios šei­mininkės. Bet vos tik netyčia kampe paregėjo Kalvį, tuojau čiupo jį už ausų, apkūlė per nugarą ir laukan išgrūdo.
Rytą kiti draugai užsikėlę žiūri, kad tas nelyginant ligonis, ir klausia, kas jam nutiko. Kalvis sakė, kad jam galvą sopa, o apie nakties nutikimą nė žodžio neprasitarė.
Na, šie vėl kiaurą dieną išbuvo pilyje, o vakare Akmenskaldžiui eilė budėti. Tam baigėsi lygiai taip, kaip ir Kalviui.
Trečią naktį budėti Didžiaūsiui. Karalaitės išpėrė kailį Didžia-ūsiui, o jo ilgus ūsus paspraudė po pilies sąspara. Didžiaūsis kad ims draskytis – kone visus ūsus tenai paliko.
Rytą kiti draugai klausia, kodėl jo tokie reti ūsai? Šisai sumelavo, kad pats išsipešiojęs iš nuobodumo. Tuodu kiti jau žinojo, kad jis meluoja, bet sūnus nieko nesakė.
Ketvirtą naktį laikas budėti sūnui. Tasai pasiėmė savo lazdą ir nuėjo į pilį. Apie vidurnaktį vėl gulbės įskrido pro langą ir atvirto į karalaites, kurios ir jį čiupo į nagą. Bet sūnus atkišo lazdą ir kad ims jas ratu vyti. Tos bėgo, bėgo – pagaliau galvos apsisuko, ir visos trys puolė maldauti, kad jas paleistų. Sūnus dvi paleido, o trečią pasiliko.
Žiaurusis karalius, kuris tas tris seseris į pilį siuntė, veltui laukė grįžtant trečiosios – pačios dailiausios. Laukė laukė, galų gale pa­pyko ir išsiuntė didelę kariuomenę jos atimti. Bet kur tau sūnus ati­duos! Jisai stvėrė savo lazdą ir išmušė visą kariuomenę, tiktai vienui vieną vyrą tepaleido, kad tasai žinią parneštų. Tada karalius baisiai įširdo ir nusiuntė dar stipresnę kariuomenę, bet ir tai lygiai taip baigėsi. Tuomet karalius dar smarkiau įsiuto ir pats nujojo sūnaus pamokyti.
Jis buvo labai stiprus vyras, po teisybei – burtininkas. Sūnus, pamatęs atjojant stipruolį karalių, įbedė peilį į medinę lėkštę ir sako savo draugams:
– Aš einu grumtis, o jūs akių nenuleiskite nuo peilio: jeigu iš jo imtų kraujas srūti, eikite man į pagalbą!
Ilgai juodu kovėsi tik staiga – pilna lėkštė kraujo. Draugai mato: blogai! Pasileido bėgti pagalbon, bet, kol nuskubėjo,- jau ir per vėlu: sūnus nebe gyvas.
Tą akimirką kumelė sužinojo, kad jos sūnus nugaluotas, nušuo­liavo amžinojon girion, gavo gyvybės žolių ir atgaivino sūnų.
Tada sūnus prikalbino karalaitę, kad toji nueitų pas žiaurųjį karalių, apsimestų serganti ir mirsianti, jeigu tas nepasakysiąs, kur jo gyvybė paslėpta. Karalaitė nuėjo pas karalių tokia jau ligonis, tokia ligonis, jog kone mirštanti, ir vis klausia, kur paslėpta jo gyvybė. Karalius labai nenorėjo sakyti, bet pagaliau prasitarė: jo gyvybė esanti viename akmenyje, o tame akmenyje – vilkas, o tame vilke – lapė, o toje lapėje – kiškis, o tame kiškyje – antis, o toje antyje – kiaušinis, o tame kiaušinyje tai jo gyvybė.
Gerai. Kai tik sūnus sužinojo, tuojau nuskubėjo prie akmens. Tačiau tą akmenį sergėjo didelis avinas. Sūnus sako jam:
–    Jei perskelsi akmenį, tai ant ragų garbės ženklą užmausiu.
Avinas labai apsidžiaugė, kad gaus tą ženklą, atsiskaičiavo de­šimt žingsnių ir trenkė ragais į akmenį. Ir tuojau viduje vilką pa­matė. Trenkė antrą, trečią kartą, akmuo suskilo, ir sūnus peiliu perrėžė vilką, lapę, kiškį, o antis išspruko. Šoko vytis, tik žiūri – ji į ežerą įleido kiaušinį.
Sūnus užkabino avinui skudurą ant ragų ir sako:
–    Še tau garbės ženklą!
Avinas iš džiaugsmo net šokinėti ėmė.
Kol šis ten šokinėjo, sūnus atbėgo prie ežero ir krante pamatė jautį. Ir tam pažadėjo garbės ženklą, jeigu ežerą išgertų.
Jautis ėmė gerti ir išgėrė beveik visą vandenį. O tada iš ežero dugno ėmė ropoti vėžiai ir puolė maldauti, kad tą vandenį atgal išpiltų. Sūnus sako:
–    Jeigu iš ežero dugno iškelsite kiaušinį, tai jautis išpils vandenį.
Vėžiai sutiko – tuojau atnešė kiaušinį ir atidavė sūnui. Tasai paliepė jaučiui išpilti vandenį į ežerą. Kai tik ežeras vėl buvo pilnas, jautis taip pat gavo žadėtą garbės ženklą.
Tada sūnus su kiaušiniu rankoje atskubėjo vėl į miestelį ir stojo iš naujo kautis su karaliumi. Kovėsi, kovėsi, sūnus jaučia, kad vėl bus riesta, tada paėmė kiaušinį ir kad trenks jį karaliui į krūtinę. Kiaušinis sutiško, ir karalius burtininkas nusibaigė.
Tada sūnus vedė dailiąją karalaitę, kuri jam padėjo, liko toje žemėje viešpatauti ir žmones nuo žiauraus karaliaus burtų galios išvadavo.

Comments

comments