Vyras su pačia turėjo tik vieną sunų. Motina mirė, jis liko našlaitis. Tėvas vedė kitą ir susilaukė daugiau vaikų. Pamotė našlaičio nenorėjo nė akyse matyti ir primelavo vyrui, kad posūnis mažuosius mušąs. Galų gale ji prispyrė nuvesti našlaitį į mišką. Tėvas sako sūnui:
–    Na, sūnau, eisim į mišką uogauti!
Tėvas pasiėmė kirvį, sūnus – kraitelę, ir abudu išėjo į mišką. Kai jau juodu buvo giliai miške, tėvas sako:
–    Tu uogauk, aš žabų prikirsiu. Kai pilną kraitelę priuogausi, pasiklausyk, kur aš kertu, ateisi, ir drošim abu namo.
Sūnus paliko ir ėmė uogauti. Pririnko pilną kraitelę ir klausosi, kur tėvas žabus kerta. Nueina į tą vietą, kur triukšmą girdi, o ten, pasirodo, tik vėjas klabina prie medžio pririštą šaką. Jau vakaras, o berniukas nežino kelio į namus. Ilgą laiką jis klaidžiojo, paskui at­sigulė ant minkštų samanų ir užmigo. Kai rytą pabudo, labai norėjo valgyti. Randa paukščiukus lizdelyje ir nori juos suvalgyti, bet jų tėvas maldaute maldauja:
–    Neliesk mano vaikų, aš tau kada pagelbėsiu.
Berniukas ir nelietė paukščiukų – nuėjo sau toliau. Beeidamas randa gražų grybą ir sako:
–    Aš tave suvalgysiu. Grybas prašo:
–    Nevalgyk manęs, aš tau kada pagelbėsiu.
Eidamas toliau, jis sugavo upėje vėžį ir jį norėjo suvalgyti. Bet ir vėžys paprašė:
–    Nevalgyk ananęs, aš tau kada pagelbėsiu.
Taip berniukui bevaikštant, ir vėl vakaras sutemo. Galiausiai jis pamatė žiburį, nuėjo link jo ir rado mažą namelį. Namelyje gyveno sena senutėlė, kuri jį gerai privalgydino ir paguldė miegoti. Rytą senė klausia berniuką:
–    Ar nenori liktis pas mane ir kumelaites ganyti?
–    Kodėl ne? Mielai! – atsako berniukas.
Tada senė atvedė berniukui šešias kumeles ir sako: Še, nusivaryk tas kumeles į lauką, tik gerai saugok, nes jos gali lengvai pabėgti ir dingti.
Berniukas ilikosi lauke ir gano kumeles, o senė namo nuėjo. Šis gano, gano, kol miegas ima akis lipinti. Kai tik berniukas užmigo, kumelės sulėkė į mišką ar dingo. Berniukas ieškojo, ieškojo po tan­kumyną, niekur nerado ir ėmė verkti. Jo verksmą išgirdo anų mažų paukščiukų tėvas. Tas tuojau atskrido ir klausia:
–    Ko tu verki, kas tau nutiko? Berniukas sako:
–    Aš turėjau ganyti kumeles, bet kai užsnūdau, jos ėmė ir prapuolė.
–    Neverk, aš kumeles surasiu,-nuramino jį paukštis ir ėmė ieškoti. Netrukus jas atrado ir išvarė iš miško, o berniukas parginė namo ir į tvartą suleido. Senė ateina ir klausia:
–    Ar priganei kumelaites?
–    Priganiau!
–    Matai, koks geras piemuo!
Po vakarienės senė nuvarė berniuką į kitą kambarį miegoti, o pati išėjo į lauką. Čia ji barė ir gėdino kumeles, kam jos negalėju­sios pasislėpti. O jos sakė, kad berniukui paukštis pagelbėjęs. Ber­niukas viską nuklausė ir suprato, kad toji senė ragana, o kumelės – jos dukterys.
Antrą rytą ir vėl tas pat. Berniukas nusivarė kumeles į ganyklą, greitai užmigo, ir tos į mišką nubėgo. Berniukas pabudo, kumelių neberado ir vėl ėmė raudoti. Verksmą išgirdo grybas, pradėjo augti, augti ir išgrūdo kumeles į lauką. Berniukas vėl visas kumeles namo parginė, bet dabar jas ragana visai iškoneveikė. Kumelės prisižadėjo kitą kartą perbėgti skersai mišką ir vandenyje pasislėpti.
Trečią rytą berniukas vėl išsivarė kumeles į ganyklą, netrukus užmigo, o jos tuo laiku ir dingo. Berniukas vėl raudodamas ieško po visus kampus, bet niekur rasti negali. Šį kartą vėžys vandenyje išgirdo berniuką raudant ir ėmė žnaibyti kumelėms šonus, kol tos visos iš upės išsinešdino. Berniukas ir vėl jas namo parsivarė.Tada ragana sustatė visas savo dukteris j eilę ir liepė berniukui išsirinkti tą, kuri labiausiai patinka. Berniukas pasirinko pačią pas­kutinę, kuri buvo našlaitė. Paskui jis tą našlaitę vedė ir su ja laimin­gai gyveno.

Comments

comments