Kadaise gyveno jaunikaitis, kuriam didžiai no rėjosi mokytis laikrodininku. Tačiau jo tėvas, būdamas laukininkas, norėjo palenkti sūnų prie to darbo, kurį pats visą amžių dirbo. Kai sūnus vis tiek ramybės nedavė, tėvas jam leido eiti savais keliais ir trokštamo ama­to mokytis, tiktai pinigų jam nė grašio nedavė.
Jaunikaitis nuėjo į miestą, apvaikščiojo visus laikrodininkus, bet nė vienas nenorėjo jo mokyti. Galop rado vieną, ir tasai apsiėmė jį per trejus metus išmokyti, tik už tai jaunikaitis meistrui turėsiąs dar trejus metus atitarnauti.
Jaunikaitis išgyveno pas meistrą šešerius metus ir padarė tokį laikrodį, kuris vieną sykį užtrauktas eina dvylika metų ir kasdien tris kartus – per pusrytį, pietus ir vakarienę – labai gražiai ir vis kitaip pagroja. Šį laikrodį jaunikaitis paliko meistrui atminimui ir išėjo.
Vienas ponas vis tik prikalbino nuostabųjį laikrodį parduoti ir už didelius pinigus jį įsigijo, bet ir tas neilgai palaikė, nes kitas dar už didesnę kainą laikrodį nupirko.
Galų gale stebuklingojo laikrodžio garsas pasiekė patį karalių. Tasai, labai brangiai sumokėjęs, laikrodį nusipirko ir kiekvienąsyk, kai tik prie stalo sėsdavo, jo gražaus grojimo klausydavosi.
Bet laikas ėjo, ir dvylika metų netruko prašokti. Laikrodis su­stojo, ir reikėjo jį iš naujo užtraukti. Karalius bandė pats tatai padaryti, bet nevyko. Tada sušaukė visus laikrodininkus, bet ir tiems ne geriau sekėsi.
Tuomet karalius suieškojo pirmąjį laikrodžio savininką. Senasis meistras apsakė, kad stebuklingąjį laikrodį padaręs jo mokinys. Tik­tai tas temokąs jį užtraukti. Karalius davė paliepimą meistrui surasti mokinį ir išrašė jam tokį raštą, kad tas galįs be jokio užmokesnio važiuoti kur norįs ir valgyti ką geidžias, už viską karalius atsiteisiąs, tegul tik tą mokinį surandąs.
Nieko nedarysi, senasis meistras eina savo mokinio ieškoti, nors jau visai užmiršo, kaip jis ir išrodo. Tiktai prisiminė, kad jaunikaitis visada vaikščiodavo galvą nuleidęs.
Kartą, per vieną miestą eidamas, meistras pamatė tokį žmogų – nei jauną, nei seną, su nuleista galva.
Meistras prieina prie jo ir klausia, ką šis dirbąs. Na, taisąs laik­rodžius. Meistras dar pasiteiravo, kur šis mokęsis, ką padaręs, ir atpažino savo mokinį.
Meistras papasakojo, kad jo darytas laikrodis priklausąs dabar pačiam karaliui ir sustojęs, todėl tasai ieškąs tikrojo laikrodininko, nes niekas negalįs jo užtraukti.
Jaunasis meistras nuėjo pas karalių, apžiūrėjo laikrodį, pataisė jį ir užtraukė.
Karalius norėjo, kad jaunasai meistras pas jį liktų, tas taip ir padarė.
Vienądien karalius su meistru išėjo į sodą pasivaikščioti. Jo vi­duryje buvo koks namas, aptvertas geležine tvora, o ant kiekvieno jos mieto po žmogaus galvą užmauta.
Meistras paklausė:
–    Kokia čia tvora ir kieno tos galvos, kur ant mietų užmautos? Kas tame name gyvena?
Karalius atsakė:
–    Tame name gyvena mano duktė. Jinai serga niūrumo liga. Todėl aš tokią paskelbiau ištarmę, kad tas, kas princesę bent kartą prajuokins, gaus ją per žmoną. Na, o tas, kam nepasiseks tai pada­ryti, galvą palydės. Čia daug artojų, ponų ir karalių sūnų laimę bandė, bet veltui. Visų jų galvas matai ant mietų.
Meistras sako:
–    Reikės ir man pamėginti.
Karalius bandė laikrodininką atkalbėti, girdi, gaila tokio gero meistro galvos. Bet tas neklauso, ir gana. Per naktį jis gerai apmąs­tė, kaip princesę juokins, ir kitą rytą nuėjo pas ją.
O princesės kambariuose buvo palikti sargai, kurie karaliui ap­sakydavo, kaip kuriam juokintojui sekėsi.
Meistras atėjo pas princesę, apsimetė jos nematąs ir ėmė su daiktais kalbėtis:
–    Sveikas, krėsle! Sveikas, stale! Sveika, lova! Sveikas, veidrodi! Klausykite, ką aš jums papasakosiu. Kartą ėjo į miestą trys vyrai: stalius, dažytojas ir siuvėjas. Ligi miesto dar buvo toli, ir jie pristojo pailsėti. Siuvėjas su dažytoju atsigulė miego, o stalius liko sergėti. Jisai sėdėjo, sėdėjo, kol baisiai prailgo laikas. Tada paėmė medžio gabalą ir iš nuobodumo nudrožė žmogiuką. Pabudęs dažytojas jį nu­dažė, atsikėlęs siuvėjas pasiuvo jam drabužius. Ir tada visi trys ėmė ginčytis, kuriam šis medinis žmogiukas priklausąs. Taip jie ligi šiol ginčijasi ir negali to ginčo išspręsti. Sakykite jūs, kieno iš tiesų tasai žmogiukas yra?
Viską Išklausiusi, princesė ėmė smarkiai juoktis.
–    Kas tai per žmonės, kurie tokio paprasto ginčo išspręsti ne­gali! Aiškus dalykas, kad žmogiukas yra to, kuris jį padarė. Nudažy­ti ir drabužius pasiūti nedidelis daiktas. Už tai stalius jiems sumokėti gali. Bet ir rado su kuo apie tai kalbėti? Išėjęs jis dar ims šnekėti, kad stalas su krėslu jam atsakė!
Sulig tais žodžiais princesė dar labiau ėmė kvatotis. O meistras vėl lygiai taip su baldais atsisveikino ir išėjo.
Karalius paklausė sargų, ar princesė prasijuokė. Vieni sargai tvirtino, kad ji juokėsi, o kiti, pavydelninkai, neigė. Karalius taip ir nežino, katrais tikėti. Jis sako:
–    Teks meistrui dar kartą princesę prajuokinti. Jeigu jis taip padarys, tai visiems melagiams liepsiu galvas nukirsti ir ant mietų užmauti.
Eina karalius pas laikrodininką ir sako, kad tas turįs dar kartą princesę prajuokinti.
Meistras per naktį apgalvojo, ką darys, ir iš ryto eina pas prin­cesę, o karalius – iš paskos. Laikrodininkas įėjo į pilį, vėl kaip aną­dien pasveikino stalą, krėslą, lovą, krosnį ir sako:
–    Žinote, ką aš jums papasakosiu? Kartą ėjo į miestą trys žmo­nės. Vienas nusipirko tokį obuolį, kurį suvalgęs ligonis pasveiksta, antras nusipirko tokį veidrodį, su kuriuo gali matyti, kas už pus­penkto tūkstančio varstų dedasi, trečias nusipirko tokius ratus, ku­riais gali kur nori važiuoti.
Ir tada jie sužinojo, kad vieno karaliaus duktė serga ir joks gy­dytojas negali jos iš ligos pakelti. Veidrodis jiems parodė, kur yra to karaliaus pilis, o ratai juos ten nugabeno. Jie padavė karalaitei obuolį, ta suvalgė ir pasveiko. Bet tada jie visi trys šoko ginčytis, kuris turi gauti atlyginimą už karalaitės išgydymą, ir dar ligi šiol tebesiginčija.
Gal jūs, mano bičiuliai, pasakysite, kuriam iš jų turėtų tekti at­lyginimas? – paklausė baldus meistras.
Princesė, viską išklausiusi, ėmė garsiai juoktis ir sako:
– Ar iš tiesų pasaulyje yra tokių kvailių, kurie nesumeta, kas išgydė karalaitę? Nagi tas, kuris jai obuolį davė. Nuo ratų ir veidro­džio ji nebūtų pasveikusi. Ir dar klausia, matai, stalus ir krėslus!
Princesė dar labiau juoktis pasileido.
Karalius visa tai matė ir girdėjo, įsakė nukirsti melagiams sar­gams galvas ir užmauti ant mietų.
Netrukus laikrodininkas princesę vedė. Buvo didelės vestuvės, kuriose trūko tiktai paukščio pieno. Ir aš ten buvau, valgiau, gėriau, burnoj neturėjau – per barzdą nuvarvėjo.

Comments

comments