Anais metais strazdas susisuko lizdą eglaitės viršūnėje. Jis jau buvo vaikus išperėjęs, kada lapė, prie eglės priėjusi, ėmė šaukti:
– Kiti jau sėja, o aš dar nė arklo neturiu! Kirsiu šitą eglaitę, arklą dirbsiuosi.
Strazdas ėmė prašyti, kad nekirstų, kad lizdo su mažais vaikeliais neišgaišintų.
Tada lapė sako:
– Duok man vieną vaiką, tai nekirsiu.
Strazdas jau norėjo paklausyti lapės užgaido, tik iš gailesčio ne­žinojo, kurį vaiką atiduoti: žnybia vieną pirštą, žnybia antrą – visus skauda! . .
Kol juodu lygosi, atskrido sena varna ir sako strazdui:
– Tu, strazdeli, neimk į galvą, tegul kerta! Kurgi jos kirvis? Lapė jai parodė uodegą ir ėmė ja kapoti eglę, bet strazdas pa­matė, kad čia niekų darbas, ir lapei nė vieno vaiko neatidavė..
Lapę pagavo baisus pyktis, ir ji sumanė gudruolę varną apgaule priveikti. Nubėgo į pašlaitę ir išsitiesė lyg nudvėsusi.
Atskrido varna, nutūpė lapei ant galvos ir svarsto: ar kirsti į akį, ar nekirsti?
Tačiau lapė klastūnė ją tik capt.
Varna maldaute maldauja:
– Daryk, ką nori, tik nedaryk taip, kaip mano seneliui: jį įkišo į rato stebulę ir parito į pakalnę.
O lapė, trokšdama kuo daugiau pikto varnai padaryti, tuojau pa­siėmė ratą, įgrūdo ją į stebulę ir paleido nuo kalno. Varna, pro vie­ną pusę įkišta, pro kitą pati išskrido ir taip nuo lapės išsigelbėjo.
Nutūpusi berže, sako:
– Per didelis pyktis visuomet protą aptemdo.

Comments

comments