Kartą miško pakraštyje gyveno lūšnelėje išmanus žmogelis, vardu Mačatinis. Savo poną dažnai jis taip gudriai apmaudavo, kad žmonės tik pečiais gūžčiodavo.
Vieną dieną ponas, iš medžioklės grįždamas, užsuko į Mačatinio trobelę pasilsėti.
Mačatinis žino, kad ponas daugelio dalykų visai neišmano, ir nusprendė iš jo dar pasišaipyti. Jisai išvirė katilą košės, nukėlė nuo ugnies, atnešė į kambarį, pastatė vidury aslos ir rodo ponui:
— Žiūrėk, žiūrėk,- pone, ar matei tokį katilą, kad košė vidury aslos be ugnies kunkuliuotų? Dabar, kai tokį katilą įsitiekiau, visada taip darau: įpilu vandens, įberiu kruopų, pastatau viduasly, ir katilas ima virti pukšėdamas.
Ponas pasižiūri: iš tiesų kunkuliuoja! O jam nė į galvą, kad košė katile, nuo ugnies nukelta, visada dar kurį laiką kunkuliuoja.
— Žinai ką, Mačatini? Duosiu tau dar tris pūrvietes žemės prie pat trobos – atiduok man tą katilą!
Mačatinis pasižiūri pro langą, kemšasi taboką Į pypkę ir sako:
— Tik vieni krūmai, bet tegul jau…
Gerai. Ponas kaip koks pusprotis parsinešė katilą namo, įdeda kiškį, tegul verda. Bet kur tau be ugnies virs!
Galop, pasimatęs baisiai apšautas, ponas liepė pašaukti Mačatinį į dvarą ir džiovė jam lazda, per nugarą.
Bet Mačatinis jau buvo numatęs, kad šįsyk be pylos neišsisuks, todėl užsimanė dar labiau iš pono pasišaipyti: ką tik piauto veršio žarnas pripylė kraujo ir prisirišo ant nugaros. Kai ponas jam tvojo lazda, tai kraujas ir pasipylė į visas puses. Mačatinis parkrito žemėn ir dejuoja:
— Užmušė, užmušė, pats ponas savo Mačatinį užmušė!
Ponas, pamatęs Mačatinį kraujuose gulintį, nubėgo į šeimyninę ir tyliai paliepė vyrams įkišti negyvėlį į maišą, nunešti į ežerą ir įmesti į eketę. Vyrai nunešė Mačatinį į ežerą. Bet eketė užšalusi, reikia eiti kirvio. Kol vyrai kirvio suvaikščiojo, Mačatinis išlindo iš maišo ir prikrovė jį pilną akmenų. Vyrai kai sviedė į eketę akmenų maišą, net suburbuliavo.
Antrą ar trečią dieną ponas vėl eina medžioti. Dar nė kiškio nenušovė, o iš trobelės išeina Mačatinis ir ima pono skalikus kankorėžiais svaidyti. Ponas pamato Mačatinį ir akis išverčia.
— Iš kurgi tu atsiradai? Ir ką tu ten į mano šunis mėtai?
— Dabar aš visus šunis pinigais svaidau! Jeigu pritrūkstu, įlendu eketėn ir prisižeriu glėbiais. Tik nesakyk, pone, dvaro bernams,
nes ir tiems parups mano pinigai ežero dugne!
Tai išgirdęs, ponas nuskuodė namo ir niurkt į eketę, bet taip ir nugarmėjo į dugną, ir lig šiol tebeieško Mačatinio pinigų.

Comments

comments