Kartą šeimininkė paėmė kruopelę sviesto, saują miltų ir sumanė didį paplotį iškepti. Uždėjus ant ližės, paplotis jau toks gardus rodėsi, kad septyniem vaikam ir seneliui net seiles ėmė tekėti. Paplotis visa tai matė ir ėmė sukti galvą, kaip čia iš jų ištrūkti.
Galop, kai šeimininkė išsitraukė jį pažiūrėti, tas pastrykt nuo ližės ir pasileido link durų. Tos stovėjo atlapos — karšta diena buvo. Paplotis išriedėjo pro duris laukan, paskui pasinešė keliu, pats nežinodamas kur. Visi septyni vaikai ir senelis mėgino vytis, bet kur tu pavysi!
Kelyje paplotis sutiko gaidį. Tas ėmė šaukti, kad jo palauktų.
— Jeigu šeimininkė, septyni vaikai ir senelis mane gaudė nesugaudė, tai ką tu man padarysi? — pasakė paplotis ir toliau nusirito.
Paskui jis sutiko antį. Ir ta šaukia, kad jos palauktų. O paplotis
sako:
— Jeigu jau šeimininkė, septyni vaikai, senelis ir gaidys mane gaudė nesugaudė, tai ką tu man padarysi?
Paskui sutiko siuvėją. Tas irgi šaukia, kad palauktų. Paplotis ir jam tą pačią giesmę:
— Jeigu jau šeimininkė, septyni vaikai, senelis, gaidys ir antis mane gaudė nesugaudė, tai ką tu man padarysi?
Galų gale jis sutiko kiaulę. Ta pasišovė jį ant savo šnipo panėšėti. Gerai. Bet kai tik paplotis atsisėdo ant kiaulės šnipo, toji kapt jį ir surijo.
Comments
Gairės: kiaule, Lietuvių liaudies pasakos, paplotis, trumpos pasakos