Vienoje šalyje buvo karalius ir turėjo tris sū­nus. Šie trys sūnūs sužinojo, kad už devynių kalnų, už devynių upių kitas karalius turįs paukštę, kuri visa, ką liepiama, padaranti. Paukštė gyvenanti sode, auksiniame narve; o tasai narvas kabąs trikamienėje liepoje. Vakarais paukštė parskrendanti į auksinį narvą pernakvoti. O svarbiau­sia va kas: paukštei ant dešinės kojos nago esąs mažas žiedelis. Kas tą žiedelį numausiąs, to paukštė ir būsianti. Daug kas mėginę žiedą numauti, bet tuščiai.
Ir karalaičiai sutarė eiti. Pirmiausia eis vyriausiasis brolis. Jis pasibalnojo žirgą ir taisosi į kelią. Jaunesnieji broliai taipgi pasibal-noja žirgus ir palydi vyriausiąjį ligi tilto. Prie tilto vyriausiasis brolis nulipa nuo žirgo, įkerta kardu turėkluose tris rančius ir pri­sako abiem broliam kasdien atjoti jų pasižiūrėti. Jei r ančiai balti, tai jam gerai klojasi, jeigu kruvini, tegul skubą į pagalbą.
Devintą dieną vyriausiasis brolis nujojo už devynių kalnų, už devynių upių į karaliaus pilį ir sako, kad atvykęs tos paukštės. Tai išgirdęs, karalius palingavo galvą ir tarė:
—    Vai sūneli, ką tu su ta paukšte prasidėsi? Juk tai pati Paukštė Ulbuonė! Kiek jau čia ėjo, kiek dar eis — niekam nepavyko!
O vyriausiasis brolis tik atsakė:
—    Kas bus, tas bus, aš vis tiek eisiu!
Gerai. Saulelei leidžiantis, jis nueina į sodą ir dairosi trikarnienės liepos. Šen pažiūri — nėra, ten pažiūri — nėra; pagaliau kyšt galvą į tankų beržų guotą: ana kur ji. Apsidžiaugęs jis pralenda tankynę ir mažoje aikštelėje pamato trikamienę liepą, o joje—auksinį nar­vą. Aikštelė apžėlus tankia tankia žole. Visur tylu, paukštė dar ne-parskridusi. Pasislėpė jis aukštoje žolėje ir laukia. Neilgai trukus visas sodas suskardėjo, tarsi tūkstančių tūkstančiai paukščių būtų suklegę čiulbėtį. Ir šit parsirado Paukštė Ulbuonė. Jinai nutūpė ant narvo ir, atidžiai dairydamasi, ėmė gailiai gailiai klausti:
—    Visi miega, negi čia nėra nė gyvos dvasios, kas man pasaky­tų: ,,Paukšte Ulbuonė, eik ir tu miegoti”?
Vyriausias brolis galvoja: „Jei tik tokia bėda, tai dar nieko.” Ir sako jisai:
—    Paukšte Ulbuonė, eik miegoti!
Bet tą pačią akimirką Paukštė Ulbuonė sudavė jam sparnu, ir šit vyriausiasis brolis pavirto į beržą.
Kitą rytą abudu broliai nueina prie tilto ir žiūri, kad rantis kru­vinas. Vidurinysis brolis tuojau taisos į kelią ir joja už devynių kal­nų, už devynių upių brolio ieškoti. Nujoja ten, karalius sako, kad brolis nuėjo Paukštės Ulbuonės ir paliko sode. Eina į sodą, ieško vienoj vietoj, ieško kitoj — nei brolio, nei tos trikamienės liepos. Pagaliau kyšt galvą į tankų beržų guotą: liepa yra, o brolio nema­tyti. Vidurinysis brolis pasislepia tankioje žolėje ir laukia. Visur tylu. Tik saulutei nusileidus, sodas staiga suskardėjo, tarsi tūkstan­čių tūkstančiai paukščių būtų suklegę čiulbėti. Ir šit parsirado Paukš­tė Ulbuonė. Ji nutupia ant auksinio narvo, apsidairo ir gailiai gai­liai sako:
—    Visi miega, negi čia nėra nė gyvos dvasios, kas man pasakytų: „Paukšte Ulbuonė, eik ir tu miegoti!”?
Vidurinysis brolis nieko nesako. O po valandėlės paukštė Ulbuo­nė vėl gailiai gailiai sako:
—    Visi gali miegoti, tiktai aš ne; negi čia nėra nė gyvos dvasios, kas man tuos kelis žodelius pasakytų: „Paukšte Ulbuonė, eik mie­goti!”
Tai išgirdus, viduriniajam broliui pagailo jos. Jis ir sako:
—    Paukšte Ulbuonė, eik miegoti!
Bet tą pačią akimirką paukštė Ulbuonė sudavė jam sparnu, ir šit vidurinysis brolis pavirto į beržą.
Iš ryto jaunylis nueina prie tilto ir žiūri, kad rantis kruvinas. Jis tuojau taisosi į kelią ir joja už devynių kalnų, už devynių upių brolių ieškoti. Nujoja ten, karalius apsako, kad broliai nuėjo Paukštės Ul­buonės ir paliko sode. Eina jis į sodą, ieško vienoj vietoj, ieško ki­toj — nei brolių, nei trikamienės liepos. Pagaliau kyšt galvą į tankų beržų guotą — liepa yra, o brolių nė kvapo, tik žolė tokia ištrypta. Jaunylis pasislėpė tankioje žolėje netolimais auksinio narvo, kad ranka galėtų pasiekti, ir laukia. Visur tylu. Tik saulutei nusileidus, sodas staiga suskardėjo, tarsi tūkstančių tūkstančiai paukščių ten būtų suklegę čiulbėti. Ir šit parsirado Paukštė Ulbuonė. Nutūpė ant auksinio narvo, apsidairė ir gailiai gailiai sako.”
—    Visi miega; negi čia nėra nė gyvos dvasios, kas man pasakytų: „Paukšte Ulbuonė, eik miegoti!”?
Jaunylis tyli. Po valandėlės paukštė Ulbuonė vėl gailiai gailiai sako:
—    Visi gali miegoti, tiktai aš ne; negi čia nėra jokios gyvos dva­sios, kas tuos kelis žodelius pasakytų: „Paukšte Ulbuonė, eik mie­goti!”?
Jaunylis tyli. Po valandėlės paukštė Ulbuonė prapliupo raudoti ir kūkčiodama sako:
—    Visi miega, tik aš viena negaliu akių sudėti; negi čia nėra jokios gyvos dvasios, kas tuos žodelius pasakytų: „Paukšte Ulbuonė, eik ir tu miegoti!”?
Tai išgirdęs, jaunylis jau nebenukenčia; jau buvo besakąs tuos žodžius, tik, laimė, Paukštei Ulbuonei pabodo verkauti, ir ji įšoko į auksinį narvą. Kai tik įšoko, jaunylis tuojau sumetė, kad geriau nepratarti tų žodžių. Narve Paukštė Ulbuonė gerai apsidairė; nieko nepamačiusi ir neišgirdusi, galop ramiai įkišo snapą į plunksnas ir užmigo.
Jaunylis tyliai tyliai išlindo iš žolės ir atsargiai atsargiai siekia pro narvo dureles žiedelio. Kai tik dešine ranka nuo kairės kojos na­go jį numovė, kaire ranka kapt ir narvo dureles užtrenkė. Paukštė Ulbuonė tuojau pabudo ir kad pasiuto draskytis, blaškytis, šokinėti ir rėkti. Ilgai taip daužėsi; tik auštant rytui pradėjo rimti ir tada, galvą nuleidusi, sako:
– Tu man žiedelį numovei, dabar esu tavo!
– O sakyk, Paukšte Ulbuonė, kur dingo mano broliai?
– Tie du beržai šalia tavęs ir yra tavo broliai!
– O sakyk, Paukšte Ulbuonė, kas yra tie kiti beržai?
– Kiti beržai taipogi žmonės.
– O sakyk, Paukšte Ulbuonė, kaip juos atžavėti?
—    Eik gilyn į beržyną ir gerai apsidairyk, ten pamatysi smėlio krūvą. Jeigu ant kiekvieno beržo po tris saujas smėlio užpilsi, tai jie visi į žmones atvirs.
Gerai. Pirmiausia jaunylis atžavėjo savo brolius, o tie padėjo ir kitus gaivinti. O kai jie trise sunkiai stengė, tai kiti atburtieji irgi padėjo smėlį nešioti, ir beržai tuojau ėmė vienas po kito nykti, kol visas miškelis atgijo ir sode vien didžiulės minios šurmulys besigir­dėjo. Visi apstojo jaunylį ir iš džiaugsmo patys nežino, ką daryti. O tas galvoja juos dar labiau nudžiuginti — liepia Paukštei Ulbuonei vėl taip, kaip vakar vakare, pačiulbėti. Paukštė Ulbuonė užgiedojo. Na ir balselis!
Po trijų dienų visi išsiskirstė: broliai savo keliu, kiti — savo. Per patį vidudienį mūsų trys broliai eina jūros pakrante. Vyresnieji nori toliau eiti, o jaunylis vos kojas pavelka: atsigulė pajūryje ir tuoj užmigo. Tai pamatę, abu vyresnieji broliai sutaria Paukštę Ulbuonę pavogti, o išgelbėtoją jaunylį į jūros bangas įmesti. Kaip tarė, taip padarė. Paukštė Ulbuonė jų rankose, bet žiedelis nedorėliams neatiteko — ant brolio piršto liko. Vyresnieji broliai grįžta namo pas tėvą ir giriasi, kaip jie Paukštę Ulbuonę sugavę, kaip plūkęsi: o kur jaunylis, jie nežiną. Abudu iš Paukštės Ulbuonės tikėjosi di­delių dalykų, o toji be žiedelio jokio įsakymo neklauso, tik stovi galvą nuleidusi.
Praėjo nemaža laiko. Vyresnieji broliai gyvena pas tėvą be jo­kios širdperšos, o tėvas, savo jauniausią sūnų prisimindamas, vis kai kada ir parauda, ir pagailauja. Tiktai ką čia darysi? Bet senasis tėvas be reikalo ašaras liejo — jo mylimas sūnus nežuvo bangose, o jūros valdovės buvo į gražią gintaro pilį nuneštas. Jūros valdovei dailusis jaunikaitis patiko, ji už jo ir ištekėjo. Abudu gyveno sau laimingai. Tik vieną dieną jūros mergelės apsakė girdėjusios senąjį karalių graudžiai verkiant. Sūnui labai pagailo savo seno tėvo, jis ir ryžosi kokią dienelę palikti gintaro pilį ir tėvą pradžiuginti. Jisai patrynė Paukštės Ulbuonės žiedelį. Akies mirksniu žiedelis virto auksiniu tiltu nuo pat gintaro pilies į tėvo kiemą.
Pamatęs sūnų gyvą ir sveiką, tėvas iš džiaugsmo ko stvertis ne­žino; ir Paukštė Ulbuonė tada beregint pragydo ir karaliui apsakė, ką vyresnieji broliai buvo jaunyliui padarę. Tie puolė ant kelių prieš tėvą, puolė prieš jaunylį ir meldžia pasigailėjimo. Jaunylio širdis minkšta, jisai dovanojo ir dar padėjo tėvą perprašyti, kad ir tas jiems piktą darbą atleistų.
Tris dienas jaunylis viešėjo tėvo pilyje, tris dienas apie savo laimę porino, o ketvirtą dieną, saulelei tekant, pasiėmė Paukštę Ul­buonę ir grįžo atgalios į gintaro pilį. Kai tik gintaro pilies vartus at­kėlė, aukso tiltas prapuolė ir vėl į žiedelį pavirto.

Comments

comments