Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir adynoms. Kad jau jis buvo penkių metų, tai jį joks vyras jau neinveikė. O kada jis atėjo in šešioliką metų, tai buvo baisus milžinas, jau medžius rovė su šaknim, ir jau jam nieks negalėjo atlaikytie. Toj savo stuboj jis jau negalėjo teip vaikščiot – būdavo, tik atsiklaupęs paklūpo. Toliau sako tėvui:
– Tėvai, matai pats, kad mā pas tave nevigadna gyventie, negaliu nė in stubą jau inlįstie. Geriau nukaldyk tu man pas kalvį lazdą iš dvidešimties pūdų geležies, o aš aisu svieto vandravot.
Tas tėvas kad ir mažturtis, vienok nupirko tiek geležies ir nukaldino lazdą. Jis tą lazdą pajėmė, atsisveikino tėvus ir iškeliau.
Besivalkiodams po svietą, sykį atėjo in vieną dvarą pas poną. Klausia pono:
– Ar negaučia čia pas jus kokį darbą?
Tas pons, pamatęs tą milžiną, persigando, mislia sau: kas čia bus su juom? Pamislijęs pons sako:
– Yra pas mane dvidešimts margų žemės kelmynų. Jei tu tuos kelmus ikipiet išrausi, tai galėsi būt mano žentu. – Mislydams pons, kad jis, pabijojęs darbo, pabėgs.
Tas milžinas tuo sako:
– Na, tai parodyk, kur tas tavo darbas.
Tuo pons nusiuntė tarną, o anas jam parodė. Tas milžinas su tąj savo lazda iki priešpiečių tą dvidešimts margų žemės išvalė. Nuvėjo in pagirį pasilsėt – iš girios šoko an jo vilkas. Jis tam vilkui su lazda – iš to vilko pabiro raudoniejai pinigai. Jis tą vilką – an pečių ir parė in dvarą. Sako ponui:
– Jau darbą pabaigiau.
Tas pons jau visai nusigando. Ale vėl pratarė tas pons:
– Jeigu norėtum žentu būtie, tai da turi šiandie iki vakarui vieną darbą atliktie. Čia yra mano lauke didelis ažeras. O kad mum reik važuot in bažnyčią, tai turim tris mylias aplink suktie. Tai tu per tą ažerą padaryk kelią, kaip važuosi an šliūbo, kad nereiktų suktie.
Tuojau parodė jam tą ežerą. Paežerėj buvo pieskų kalnas. Tai jis prisikišo tokį žiurkštą – kad prisėmęs įpildavo in ažerą, tai du sieksniu padarydavo sauso kelio. Tai kad jis, sako, ėmė vilkt tais pieskas – tuojaus padarė sausą aukštą kelią. Parėjo ir sako tam ponui:
– Aik pažiūrėk: jau atlikau tavo užduotą darbą.
Tas pons sako:
– Gerai, žente, kad tai viską atlikai, ale an veseilios nėra miltų. Rytoj tu nuveši in melnyčią penkis varšauckus kviečių, supikliavosi an veseilios.
Milžinas sako:
– Gerai. – O ten buvo tokia melnyčia, kurioj tik velniai maldavo. Tas pons mislio: kaip jis ten nuvažuos, tai jį velniai sudraskys.
An rytojaus tas pons liepė pripilt penkis maišus pieskų, sudėjo jam in vežimą ir liepė važuot. Tas milžinas nuvažiau in tą melnyčią – nieko nėra melnyčioj, o sparnai sukasi. Jis tuo savo tuos maišus sunešė an malūno, o iš džiaugsmo, kad teip greit gaus sumalt, pylė an girnų ir pats nematė, ką jis pylė. Toliau gerai darbas aina. Pats užsimanė miego – atsigulęs an maišo, aukštinykas užmigo. Jam bemiegant, jau kažin iš kur atsirado septyni sausvuodegiai. Viens jam ima už plaukų, kits – už nosies, kits už kojos traukia. Pabudino jį, tie sako:
– Kas tau čia pavelijo an mūs melnyčios maltie?
Sako:
– Mā reik miltų an veseilios.
O tie velniai sako:
– No kad tu pieskų atvežei.
Tas milžinas pamatė, kad iš girnų pieskos byra.
– O, – sako, – balvonai, kaip aš užmigau, tai jūs mano kviečius išsėmėt, o mā pieskų pripylėt! – Sako: – Atiduokit mā kvietinius miltus!
Sako:
– Kad tu pieskų atvežei.
– Kas davė?! – sako. – Mano buvo kviečiai.
Tai kaip jis jiem ėmė duot, tąj lazda kaip ėmė duot – tol mušė, pakol turėjo jam atiduot tiek kvietinių miltų, kiek jo buvo pieskų. Parvežęs sako ponui:
– Jau primaliau ir miltų an veseilios.
Tas pons pažiūrė in maišus – žiūri, kad ko no dailiausi miltai an pieskų apmainyti. Tuojau prikepė pyragų iš tų miltų. Tiesiog tuo keliu per ažerą nuvažiau in bažnyčią, susivinčiavo. Po veseliai už tuos pinigus iš to vilko pirko sau didelį dvarą ir ponavo.

Comments

comments