Klebonui reikėjo keturių pjovėjų, kad per dvi dienas nušienautų pievą. Tris darbininkus jis turėjo savo, ketvirtą pasisamdė čigoną. Nuvažiavo visi, ir taisosi ūkvedys pradėti pjauti. Čigonas sako:
— Gulkimės pailsėti.
— Daug metų jau aš šią pievą pjaunu, — tarė ūkvedys.
— Ilsėtis nėr kada. Kai per dvi dienas nenupjausime, klebonas barsis.
— Klausyk manęs, — sako čigonas, — o viskas bus gerai. Gulkim ir ilsėkimės.
Pagulėjo, pavalgė pusryčius, ir vėl ūkvedys rūpinasi, kad reikia pjauti. Ir taip per dvi dienas nenušienausią.
— Nesirūpink! —vėl sako jam čigonas.
— Tamstai bėdos nebus, tik turėk kantrybės. Kad aš sakau, tai ir bus gerai. Nei pradėti nepradėkim tos pievos pjauti. Na ir guli visi keturi abi dienas užkandžiaudami. Po dviejų dienų parvažiavo.
— Ar jau nušienavote? — klausia klebonas.
Tuoj čigonas:
— Poneli kunigėli, kad rėžėm, tai rėžėm. Gul visa pieva išklota.
Klebonas, visus pamylėjęs, užmokėjo čigonui, kiek suderėta. Čigonas užsimetė, kad dar duonos kepalą pridėtų jo pačiai ir vaikams. Klebonas liepė paduoti iš klėties. Čigonas, kartu nusekęs, prašo, kad jam ir mėsos kokią paltį pasuktų.
Klebonas liepė atpiauti kokį bryzą. Čigonas, pamatęs sviesto kubiliuką, užsipuolė, kad jam ir sviesto duotų. Klebonas liepė ir sviesto duoti. Čigonas pamatė tris ar keturias puodynes medaus. Puolė prašyti, kad jam vieną puodynę atiduotų. Klebonas supykęs sako:
— Meskit laukan tą biaurybę!
Tuoj čigonas atsiklaupęs susiėmė rankas ir pradėjo melstis:
— Pone dieve, išklausyk maldos mano! Padaryk, kad ant tos pievos, kur mes nupjovėme, vėl visa žolelė stačia atsistotų.
Pone dieve, išklausyk maldos mano!..
— Neklausys tavęs ponas dievas, ne, — juokiasi klebonas.
Čigonas persižegnojo ir nuėjo sau.
Kitą dieną nusiuntė klebonas grėbėjas. Tos rado visą pievą stačią ir parėjusios pasakė klebonui. Tas ir tiki, kad dievas čigono išklausė

Comments

comments