Pykšt-pokšt! Dan, dan, dan. . .
Taip poškėjo ir trinksėjo kai dėdė trobą statė. Iš po kirvio, kalto ir obliaus tiško ir krito skiedros. Didelės ir mažos, storos ir plonos, ilgos ir trumpos. Jos kvepėjo sula ir sakais. Ir buvo visos baltos ir gražios. Kai kurios
buvo su žieve, bet tas nekenkė jų gražumui. Ir reikia pasakyti, kad skiedros labiau negu lentos patiko vaikams. Kiek gražių ir įvairių raštų tarp jų rado! Kiek tošelių, kurios tiko būriniams laivams statyti. O kitos ir valtims padaryti. Ilgąsias skiedras jie plukdė upelyje kaip plaustus, darė šuliniui rentinius ir tiesė taką per kambarius. Su didžiule krūva kūreno krosnį ir kepė bulves. O koks gražumas buvo žiūrėti, kaip jos staiga užsiliepsnoja ir sužiba, pavirsdamos baltais dūmais, iškildamos prie debesų. . .
Trobos kampe liko nepastebėta tik maža skiedrytė. Ji begulėdama susirietė velenėlin.
Po kiek laiko, vėjui pūstelėjus, išsirito į kiemą.
Ir pasileido riedėti pavėjui.
— Kokia aš nelaiminga! Niekas manęs nematė. Jau niekam aš nereikalinga. . .
— Kas atsitiko, skiedrytė? Ko graudžiai verki? — sulaikė ją akmenėlis.
— Kaip aš neverksiu, visas mano seseles troboje surinko. Jos visos gražiai liepsnojo, o kitos laiveliais išplaukė. Tik mane vieną paliko! — dar labiau ėrriė ji raudoti.
— Nenusimink! Jeigu paliko, vadinasi, svarbesniam dalykui tu paskirta, — paglostė ją akmenėlis.
— Ar pašalėje supūti yra svarbiausias dalykas? — pakėlė ašarotas akis skiedrytė.
— Tai gal tu manai, kad ir aš be reikalo pagriovy čia guliu? — ištarė akmenėlis.
— Žinoma, kad taip! Jeigu būtum kam nors reikalingas, tai tave nusineštų, — atsakė skiedrytė ir nuriedėjo prie krūmo.
— Kaip man liūdna, — ištarė virpančiu balsu skiedrytė.
— Kas tave nuskriaudė, mažyte? — palinko prie jos žilvičio šakelė.
— Esu visų užmiršta ir apleista, — atsakė skiedrytė.
— Vienos mano seselės upėje maudosi ir pakrantėmis irstosi, o kitos suliepsnojusios į
saulę dūmų debesėliais nukeliavo. Tik mane vieną vaikai paspyrė ir užmiršo.
— Niekas nežino ateities ir kas bus. Bet tu liaukis dūduoti! — susiūbavo žilvičio šakelė.
Ir užniūniavo skiedrytei girios lopšinę:
“Lietus tave praus, vėjas veidelį šluostys, saulė sušildys, žolė patalėlį paklos.
Tik neverk, mažyte skiedrele, neverk!”
— Šnekėti tu gražiai moki, bet mano sielvarto nesupranti. Ir kaip liūdna, kada esi jau
niekam nereikalingas, — pasakė skiedrytė ir vėjui papūtus, nuriedėjo toliau. Užkliuvo ji už sudžiūvusio kelmo šaknies ir kukčiodama užmigo. Bet greit ją pabudino žiogas. Strykt pastrykt užšoko ant skiedrytės ir kad ims čirpint savo smuiko stygas, dainelę grodamas.
— Tak, tak, tak, — netrukus pasibeldė į skiedrytės šoną žalsvas vabaliukas, ir, kai niekas neatsiliepė, įropojo vidun į skiedrytės vidurį.
— Kokia muzika. . . čia linksma. O kokia pastogė jauki! Baltos sienos apsaugos mane nuo vėjo, o lenktas stogas nuo lietaus. Aš čia gyvensiu. Geriau niekur nerasiu, — pasakė žalias vabaliukas ir atsigulė poilsio.
O po kiek laiko vėl “tik, tik, tik” pasibeldė atskubėjusi skruzdėlytė. Pasistiebusi žvilgtelėjo į vidų ir paklausė:
— Ar yra čia kas gyvas?
— Negi nematai, kad ant stogo žiogas
smuikuoja? O viduje aš miegu! — žiovaudamas atsiliepė vabaliukas.
— Tai rūsys tuščias! Ar negalėčiau aš ten žemėje įsirengti sau slėptuvę? — teiravosi atvykėlė.
— Aš tai neprieštarauju, — mostelėjo savo ilgais ūsais vabaliukas. – Ir žinau, kad už
žemę nuomos tau mokėti nereikės.
Vos tik skruzdėlytė pradėjo kasti ir vilkti šapelius, rodos, nuo pačių debesų nukrito boružė.
— Koks mielas ir dailus namelis! Ar galiu čia apsigyventi? — suglaudė ji sparnelius.
— Jei patinka, tai susirask tuščią kampą, — atsakė jai skruzdėlytė, kasdama sau rūsį po
skiedrytės nameliu.
Netrukus dūsaudamas atšliaužė moliuskas ir be jokio atsiklausimo prilipo prie skiedrytės šono. Kiek mandagesnis buvo atbėgęs mažas voriukas. Jis tuoj numezgė ant vieno skiedrytės galo nedidutį ploną tinkliuką ir padėjo parašą: “Uodams įeiti draudžiama!”. Ir pats, atmetęs kojas, atsistojo sargyboje.
Daug vabalėlių norėjo įsikurti skiedrytės namelyje, bet jau nebuvo vietos. Tik tie pirmieji atskubėję džiaugėsi. Kaip gerai jiems bus čia gyventi!
Skiedrytė jau tvirtai atsirėmė į kelmą,
nutarusi nejudėti ir čia pasilikti. O suskaičiavusi visus savo namų gyventojus nusišypsojo
ir jau laiminga nubraukė paskutinę ašarą — džiaugsmo ašarą.

Comments

comments