Šykštus šeimininkas ir piemenukas

2010/02/08 in Lietuvių liaudies pasakos | 3 komentarų

Senais laikais gyveno mažoje trobelėje darbininkas su savo pačia ir vieninteliu sūnumi. Jie buvo tokie nelaimėliai, kad dažną dieną nė duonos kąsnio neturėdavo.
Kai sūnus paaugo, tėvas tarė:
— Klausyk, sūnau! Dabar tu esi gana didelis ir gali pats duoną pelnytis. Eik į pasaulį ir pasiieškok darbo!
Bet po dešimt metų namo grįžk, tada mes būsime seni ir nestiprūs, mums tavo pagalbos prisireiks.
Berniukas sutiko. Kitą rytą jis atsisveikino su tėvu motina ir ištraukė į pasaulį.
Ejo, ėjo, kol vakaras užklupo. Berniukas užsuko į smuklę nakvynės. Ten jis ėmė su smuklininku kalbėtis, ar tas nežinąs kokio šeimininko, kuriam piemuo reikalingas.
— Taip,— sako smuklininkas,— žinau tokį, tiktai pas jį niekas ilgai nepabūna. Jis šykštus be galo ir visados savo šeimynykščiams algą nusukti taiko. Ne veltui jį visi Činčiku vadina.
„Aš viską pagal šeimininko norą darysiu, tai jis man ir algą tvarkingai mokės”,— pagalvojo sau berniukas ir klausia:
— Kur tie namai yra?
Smuklininkas nusakė kelią, ir anksti iš ryto berniukas patraukė į Činčiko namus. Ten jis paklausė šeimininką, ar jam nereikia piemens.
Činčiko pirmas žodis:
— Kiekgi tu, toks pipiras, algos norėsi?
Tuo laiku mergaitės ginė laukan iš tvarto didelę bandą karvių.
Berniukas ir šūktelėjo:
— Aš tau tarnausiu dešimt metų, tai ir duok už kiekvienus metus po karvę!
Tatai šeimininkui visai nepatiko, bet jis pagalvojo: „Dešimt metų ilga laikas”,— ir sulygo.
Sunkios dienos prasidėjo berniukui. Karvių daug, nusilaksto nuo ryto ligi vakaro, o perpiete reikia daržus ravėti, žagarus kapoti.
Šeimininkas tik plūstis žino, šeimininkei gaila net to putros šlakelio, kur piemeniui į dubenėlį įpila. Tačiau piemenukas savo dešimt metų atitarnavo ir prašo šeimininką sutartos algos.
Šeimininkas ėmė kaip draskomas aimanuoti: kur jis, vargšas žmogelis, tą dešimt karvių gausiąs piemeniui? Ar jis visą jo gyvenimą norįs vėjais paleisti?
Piemuo klausėsi, klausėsi ir galop sako:
— Žinai, šeimininke, mums reiks į teismą stoti.
Šeimininkas nutilo ir pažadėjo rytoj piemeniui karves atiduoti.
O pats visą naktį bluosto nesudeda, abudu su pačia taria, kaip tas žadėtas karves nusukti.
Šeimininkė sako:
— Niekaip gyvai neduosim jam tų karvių — patiems pravers!
Palydėk jį lig miško su visom karvėm ir pasiimk gerą lazdą! Kas tave miške matys? Užmušk piemenį, nugink karves į miestą ir parduok!
Sumanyta — padaryta. Rytą piemenukas gauna savo algą. Jau drožia namo, bet šeimininkas irgi taisosi podraug su juo eiti:
— Pasiimsiu lazdą ir padėsiu tau kokį galą karves ginti.
Šeimininkas stipriau susiriša naginių apyvarus, pasiveržia juostą, kad kelnės nesmuktų, ant pečių užsimeta dar rudinę su didele kišenę — bus kur pinigus dėti — ir iškeliauja.
Miške Činčikas apsidairo gerai — ničnieko nėra. Kaip džiovė piemeniui lazda per galvą, tai tas tik plumpt į griovį ir išsitiesė, o šeimininkas su karvėm varosi toliau, net dulkės rūksta.
Po neilgo laiko piemenukas atsigaivelėjo ir dairosi, kur karvės pasidėjo. Nė kvapo! Kaip dabar tuščiomis grįši pas tėvą ir motiną?
Atsisėda vargšelis pakelėje ir verkia.
Tik va išgirdo kokį triukšmą ir žiūri: kitapus kelio po medžiu mažas senukas krenkšdamas blizgina didelį aulinį batą. Plūkiasi suprakaitavęs, o batas už jį patį didesnis, negali aulo viršaus pasiekti.
Piemenukui pagailo žmogelio, jis prieina:
— Ko taip kamuojiesi? Duok, aš nublizginsiu!
Senukas paduoda jam šepetį, ir batas kaip mat veidą rodo.
— Kur antras? Ir tą nublizginsiu.
— Aš tik vieną teturiu,— atsako senukas.— O kur tu eini?
Taip ir taip — piemenukas apsako visa, kas jam nutiko.
Žmogelis sako:
— Tu man pagelbėjai, aš tau pagelbėsiu. Imk šitą batą, jis tau didžiai pravers.
Ką paveiksi su vienu batu? Tačiau piemenukas nenori skaudinti senuko ir jo dovanos neatstumia. O senukas dar pamoko:
— Klausyk, ką tau pasakysiu. Padėk batą ten, kur kelias trečią vingį daro, o pats miške pasislėpk. Lauk, kol Činčikas su karvėmis prasivarys. Tada čiupk batą ir dumk kiek įkerti miško takeliu lig
septinto kelio vingio. Jei greitas būsi, gerokai Činčiką pralenksi.
Batą vėl padėk ant kelio, pasislėpk ir lauk! Paskui tik išeik ant kelio, pasiimk karves ir gink jas namo!
— Negi šeimininkas man geruoju karves atiduos?
— Daryk, kaip sakau, viskas gerai klosis.
Padėkojęs mažam žmogeliui, piemenukas skuba toliau eiti. Priėjęs tą vietą, kur vieškelis daro trečią vingį, jis padėjo batą ir pasislėpė už krūmo.
Ilgai laukti nereikėjo — Činčikas su karvėmis jau ir čia. Pamatęs batą, jis pakilojo jį ir sako:
— Gaila, kad nėra antro! Tokią porą galėčiau smagiai avėti. Bet su vienu nėr ko veikti.
Činčikas gena karves toliau, piemenukas pasičiumpa batą ir dumia kiek įkabindamas takeliu lig kelio septinto vingio. Čia jis antrąkart tą patį batą padeda ir pats už krūmo pasislepia.
Šeimininkas ateina, kvapą gaudydamas ir visas prakaitu apsipylęs, ir karvių šonai šlapi. Batą pamatęs, jis tik sušuko:
— Koks aš kvailas! Kam aš nepaėmiau ano bato, dabar pora būtų!
Jis suvaro karves į mišką, pririša prie medžio ir bėga keliu atgal ano bato. Piemenukas, nieko nelaukęs, atsirišo karves ir patraukė namo. Tai apsidžiaugė tėvas ir motina, kai jis su pelnyta alga parsirado!
Činčikas dairėsi dairėsi akis išplėtęs, bet antrojo bato kaip nėr, taip nėr. Kas per monai! Šeimininkas taip įširdo, tarsi jį kas būtų apvogęs.
Kur buvęs, kur nebuvęs, ateina mažas senukas ir tempia didelį aulinį batą. Činčikas tuojau prišoka ir plėšia jam iš rankų batą:
— Bambly, ką tu sau galvoji? Čia mano batas!
Senukas nusišypso ir sako:
— Ką čia ginčysimės,— imk, kas tau priklauso.
Ūmai iš abiejų įbatų iššoko po gerą lazdą ir pradėjo Činčikui nugarą velėti. Tasai ir vaitoja, ir bliauna nesavu balsu, bet lazdos tik duoda, tik duoda.
— Turėkis savo batus,— meldė Činčikas,— tik pasigailėk susimildamas!
Senukas mostelėjo ranka, lazdos vienu mirksniu dingo batuose.
Činčikas čiupinėjasi apkultą nugarą ir baikščiai aplinkui dairosi. Senuko su batais kaip nebūta!
Dabar Činčikui karvės nė motais. Jis tiktai kasosi mėlynus šonus, gumbus čiupinėja ir dejuodamas velkasi namo.

Comments

comments

Gairės: , , ,

3 komentarų

  1. ignas’s avatar

    ignas on 2011/02/14 at 16:50

    toks biski pamokantis 🙂

Comments are now closed.