Buvo du tikru broliu. Vienas pasidarė turtingas todėl, kad jis įspėjo savo talentą, o antrasis taipojau šeimininkavo, neturėdamas laimės, arba talento, Šeimininkauti. Tas turtingasis vieną vasarą padaręs talką ant mėšlavežio, o vargingasis, matydamas savo brolio talką, irgi tą patį darbą dirbo. Perpiečių laike, kada jau ėjo ing lauką mėšlo savo, kur buvo išvežęs su viena kumele, kratyti, kad neišdžiūtų saulėje, tuom tarpu rado, atėjęs į lauką, senį Pakulį, kuris buvo to turtingojo ta­lentas, bemėtant jo mėšlą per ežią ant to turtingo brolio dirvos. O vargin­gasis, taip radęs jį bedarant, pasakė:
– O kam tu mane judini, juk anas ir taip turi daugiau už mane. Pakulis atsakė:
– O kas tuom kaltas, kad tu užsiimi ne savo darbą dirbti. Vargingasis tada pasakė:
– O kas tu toks esi? –
– Aš esu savo šeimininko talentas, aš jam padedu dirbti visus darbus.
Vargingasis jį paklausė:
– O kur yra mano talentas?
– Tavo talentas miega pakrūmėj girioje.
Kaip reikia su juom daryti, kad jis manęs klausytų?
– Paimk kirvį, išsikirsk rantytinę ir sulupk jam dikčiai per šonus, sakydamas: „Tu čia miegi kaip bestija, o aš badu mirštu!”
Vargingasis taip ir padarė: rytojaus dieną nuėjo ieškoti savo talento. Ir taip atrado ir taip padarė, kaip jam Pakulis buvo įsakęs. Tada iš skaudumo pakilęs jo talentas, vadinamas Pirkis, atsistojęs sušuko:
– Ko tu nori iš manęs?
– Padėk man darbą dirbti!
– Kuo aš kaltas, kad tu ne savo darbą dirbi? Ar aš eisiu į lauką žemiuotis, arti, akėti? Ar aš mėšluosiuos, kada reikia mėšlą vežti? Bet eik tu namon, nusipirk gaidį ir parduok. Nusipirksi du. Tuos du pardavęs, pirksi avį. Ją pardavęs, pirksi karvę, arklį ir taip toliau. Ir po poros metų taip būsi laikrodžiuotas ir batuotas, kaip ir aš.
Iš to vargingasis atsekė savo talentą ir buvo turtingas.

Comments

comments