Kartą vienas tėvas turėjo tris sūnus. Jie visi  jau buvo dideli, ir tėvas jiems pasakė, kad imtų patys galvoti, kaip duoną pelnytis – jis greitai pasensiąs ir vienas nestengsiąs visų mitinti. O sūnums namuose bet koks darbas iš rankų krinta. Nei jie nori šieną piauti, nei arti, nei sėti. Tada tėvas liepia jiems kokio amatomokytis, tada gerą duoną turėsią, jeigu jau nenorį namuose dirbti. Kai amato kaip reikiant išmoksią, galėsią namus parduoti, ir vis tiek neblogai gyvensią.

Taip visi sūnūs ir sutarė amato mokytis. O kuris ką rinksis? Vyriausiasis sako, kad jam labiausiai patiktų mokytis namus statyti, vidurinysis buvo apyšlubis, tas panoro siuvėju pasidaryti, o jaunėlis, iš visų stipriausias, nusprendė į kalvius eiti. Taigi visi amatus pasirinko ir sutarė ieškoti tokių meistrų, kurie juos tikrai gerai išmokyti galėtų. Išgirdo jie, kad gretimoj karalystėj esą visokių amatininkų, kurie pridarą tokių daiktų, kokių šio krašto meistrai nėmaž nemoką. Visi ir nutarė traukti į tą kitą karalystę. Tėvui nesinorėjo, kad jie taip toli keliautų, bet jeigu jau ten taip gerai moko, tegul einą. Visi broliai išdrožė į tą karalystę ir susirado pačius geruosius meistrus. Vyriausiasis sūnus susiieškojo geriausią dailidę, vidurinysis — geriausią siuvėją, o jaunėlis — geriausią kalvį. Visi

turėjo mokytis trejus metus.

Mokėsi jie visi uoliai, o meistrams tik džiaugsmas, kad mokiniai taip gerai mokosi ir tokie supratingi. Kai tretieji metai baigėsi, broliai pasidarė geresni meistrai ir už pačius savo mokytojus. Nieko nebelaukę, jie iškeliavo atgal į tą karalystę, iš kurios buvo atėję. Parsirado namo, o tėvas džiaugiasi, kad jo sūnūs taip gerai amatą išmano.

Tos šalies karalius buvo didžiai turtingas. Jis tiek daug visokio labo turėjo, kad nė kur dėti nebežinojo. Ir vis dar jam buvo ne gana ir ne gana, vis dar norėjosi kokį nebūtą neturėtą daiktą padirbdinti. Tad jis sužinojo, kad jo paties karalystėje esama meistrų, kurie už visus kitus gudresni ir gali padaryti tokių daiktų, kokių

niekas kitas nestengia. Karalius įsakė visus tris meistras pašaukti į pilį ir liepė parodyti, ką kuris geba. Pirmas atėjo vyriausiasis brolis ir kibo į darbą. Jisai prie pat karaliaus pilies pastatė gražų namelį ir ant jo tokį užrašą padėjo: ,,Ką tik darai, daryk gerai ir žiūrėk, kas iš to išeis.” Iš pradžių karalius buvo besupykstąs, kam jis priešais pilį tokią trobelę renčia, bet paskui namelis jam patiko, ir jis gėrėjosi juo. O tuo laiku pilies žmonės sukilo prieš karalių ir tik laukė progos už kokio kampo sprandą jam nusukti. Bet kai tik pamatė užrašą ant namelio, tuojau ėmė galvoti, kad jiems gali blogai baigtis, ir atsisakė savo kėslų. Taip karalius paliko gyvas.

Antrasis brolis atėjo ir ėmė drabužius siūti. Karalius žiūrėjo, žiūrėjo ir pagalvojo: ,,Ką jis čia niekus daro, jis siuva tokius pat drabužius, kaip ir kiti.” O tas tik siuva ir siuva, kokias tris savaites prasiknibinėjo. Karalių ir pyktis suėmė, kad jis taip ilgai vieną drabužį kurpia. Bet kai tik pasiuvo ir tuo draubužiu karalių apvilko,

visi baisiai nustebo: žiūri akis pastatę ir nė vienas karaliaus nebemato. Iš pradžių ir karalius išsigando, kad pats savęs nebemato.

Paskui susivokė esąs gyvas ir galįs visa kaip anksčiau daryti. O ir siuvėjas dar paaiškino, kad tai toks drabužis, kurį tereikią užsivilkti ir niekas tavęs nematysią. Tatai karaliui ir už namelį labiau patiko, jis be galo apsidžiaugė. Siuvėjas tai bent meistras esąs! Kaip tyčia, karaliui reikėjo joti į karą su kaimynu. Dabar jis drąsus — juk jo niekas nematys, nežinos, kur šauti. Išžygiavo su savo kariuomene ir kitą karalių visiškai supylė, o pats grįžo namo dainuodamas sveikutėlaitis.

Dabar jaunėliui eilė savo meną rodyti. Tas kalė kalvėje kiauras dienas, kad tik žvangėjo. Kalė dirbo, ir nieko daugiau nenukalė, tik pilną maišą sraigtų. Jau gerą laiką jisai darbavosi, o karalius kasdien atbėgdavo pasižiūrėti, ką gi jis nukalęs. Bet kada tik ateina į kalvę, mato vien sraigtus. Karalius jau ir kantrybės ėmė trūkti, ištverti nebegali — ko gi tasai ten niekais užsiimąs. O jaunėlis tik atsakė: tegul palaukiąs, tokio gero daikto pernelyg greitai nepadarysi. Karaliui nieko nebeliko, tik toliau laukti. Galų gale jaunėlis baigė sraigtus kalti, ėmė juos vieną prie kito sukti. Karalius žiūri, spėlioja, kas gi čia iš tų sraigtų išeis. Bet kai jau baigė sukioti sraigtus, pasidarė toks žirgas, kad net dailu. Karalius galvoja: ,,Kas gi iš tokio geležinio žirgo?” Bet tada jaunėlis sūnus užšoko ant žirgo, pasuko dar vieną sraigtą, ir tasai su visu raiteliu ūmai pakilo į orą. Karalius tik akis išplėtė ir žado neteko. O jaunėlis tuo laiku apsuko ratą, nusileido ant žemės ir klausia karalių, ar nenorįs žirgą išbandyti. Karalius sėdo ant žirgo pats ir gerokai oru pajodinėjo, ir šitas žirgas jam labiausiai iš visų daiktų patiko.

Šisai karalius turėjo tris dailias dukteris. Jos sužinojo, kad visi trys broliai tokie gudruoliai, ir jau jokių kitų jaunikių į akis nebesileidžia — vien už jų tekėti nori.

Karaliui nieko kito nebeliko, kaip jiems visiems savo dukras į žmonas atiduoti. Iškėlė turtingas vestuves ir laimingai gyveno. Dar prieš vestuves vyriausiasis brolis abiem jaunesniesiems po gražų namelį pastatė, vidurinysis visiems pasiuvo po tokius drabužius, kuriuos užsivilkęs nematomas pasidarai, o jaunėlis kiekvienam padirbo po tokį žirgą, kuriuo gali oru skraidyti. Visi gyveno linksmai ir laimingai. Niekas jiems negalėjo nieko padaryti, o karalaitės džiaugėsi, tokius gudrius vyrus gavusios.

Comments

comments