Jaujakurys išėjo į beržyną šluotų rišti ir sutiko dailų poną su ilga nosimi. Tasai buvo pats velnias.Jaujakuriui kas darbo — nei jam reikia su nepažįstamu šnekėtis, nei su juo laiką gaišti. Bet velnias negali iškęsti pirmas užkalbina ir klausia jaujakurį, kuo jis vardu.
– Kuo aš vardu? Mano vardas — Pats.
– Ak, Pats! Pats! Aha! O ką tu šitam miške veiksi?
– Ką veiksiu? Klausia kaip vaikas! Turiu šluotas rišti. Tik pa­galvok, toks didelis dvaras. Kiek ten šluotų reikia, kol iškulia!
– Taip, taip, reikia, reikia! O kas, jeigu tu man du svarus šniaukščiamosios tabokos duotum? Aš tau į valias šluotų pririščiau!
– Du svarus! Tai nedaug, šitaip galim sulygti. Palauk čionai, tuojau atnešiu.
Jaujakurys parėjo namo — šluotos jau ten, pilnas klojimas! Nu­nešė velniui tabokos, tas įkiša ilgą nosį į maišą, vienu patraukimu sušniaukščia abudu svarus ir net nenusičiaudi.
Kitą dieną jaujakurys turi eiti miškan grėblių dirbti. Vėl sutinka velnią.
– Klausyk, Pats, ką miške veiksi?
– Ką veiksiu? Grėblių reikia pridaryti. Toks didelis dvaras, kiek grėblių reikia, kol iškulia!
– Taip, taip, reikia, reikia! O ar tu negali man dar duoti du svarus šniaukščiamosios tabokos? Aš tau į valias grėblių pridarysiu!
– Du svarus! Tai nedaug. Palauk čionai, tuojau atnešiu.
Jaujakurys parėjo namo — grėbliai jau ten, pilnas klojimas. Nu­neša velniui tabokos, tas įkiša ilgą nosį į maišą, vienu patraukimu sušniaukščia abudu svarus ir net nenusičiaudi.
Trečią dieną jaujakurys eina miškan spragilų dirbti. Vėl sutinka velnią.
– Klausyk, Pats, ką čia veiksi?
– Ką veiksiu? Reikia spragilų pridaryti. Toks didelis dvaras! Kiek spragilų reikia, kol iškulia.
– Taip, taip, reikia, reikia! O ar negali man duoti dar du svarus šniaukščiamosios tabokos? Aš tau spragilų pridarysiu.
– Du svarus! Tai nedaug. Palauk čionai, tuojau atnešiu.
Jaujakurys parėjo namo — spragilai jau ten, pilnas klojimas! Nu­neša velniui tabokos, tas įkiša ilgą nosį į maišą, vienu patraukimu sušniaukščia abu svarus ir net nenusičiaudi.
Taip jaujakuriui visi skubūs darbai nuo pečių nukrito, dabar nors prieš kūlimą galės kaip reik išsimiegoti. Bet kur tau! Velnias, tabokos paragavęs ir jaujakurio miške nebesulaukęs, po kelių dienų atsibeldžia pas jį į jaują ir prašo dar dviejų svarų.
Jaujakurys galvoja: „Na ir įsitaisiau bėdą! Kaip man atsikratyti to šėtono?”
Bet tuo pačiu mirksniu jam šovė į galvą gera mintis.
– Klausyk, velne, ką tu čia po žiupsnelį šniaukši! Geriau ati­duosiu tau visą tabokinę, tada galėsi prisišniaukšti kiek tinkamas. Tik mano dar ne visa taboka sumalta, pasėdėk čia jaujoje, palauk, kol klojime sumalsiu!
– Vaje! Aš eisiu tau padėti!
– Ne, ne, ne, nereikia! Taboką malant, baisus čiaudulys ima. Kas nepratęs, gali ir visai užsičiaudėti. Kas tada?
Velnias daugiau nesispyriavo, ir jaujakurys nuėjo į klojimą. Ten jis įskėlė storą ąžuolo trinką, įvarė pleištą, kol plyšys gana platus pasidarė. Velnias, išgirdęs trinksint, pagalvojo: „Matai, matai, kaip žmogus baisiai čiaudi! Mano laimė, kad su juo nėjau.”
O jaujakurys į trinkos plyšį įbėrė gerą saują šniaukščiamosios tabokos ir tik tada velnią pašaukė.
– Eikš, nagi eikš pauostyti, ar smulkiai sumalta!
Velnias atėjo į klojimą, pamatė įskeltą ąžuolo trinką ir klausia:
– Tai čia tavo tabokinė?
– Taip, taip! Pauostyk, pauostyk!
Velnias įkišo ilgą nosį į plyšį ir kad patraukė, net šnirpšdamas! Tą pačią akimirką jaujakurys vožė kirvio pentimi į pleištą, pleištas iššoko, ir trinka kaip replėm suspaudė velniui nosį. Velnias strimagalviais išlėkė iš klojimo ir su visa trinka bliauda­mas į pragarą nurūko.
Velnio tarnai, tokį bliovimą išgirdę, puolė klausinėti:
– Kas sužnybo, kas tau nosį sužnybo?
– Pats, Pats!
Žiūrėk tu man, pats sužnybo ir dar taip negražiai bliauna, ki­tiems nuotaiką gadina,— širdo tarnai ir ėmė plėšti perpus tą trinką— reikėjo pragaro ponui šnipą išvaduoti.

Comments

comments