Kitados vilkas turėjo tokius popierius, jog ga­lėjo tiek laukuose, tiek miškuose gyventi. Vieną rudenį lietus labai lijo, ir tie popieriai permirko. Vilkas suko galvą, suko, ką daryti, ir galop nuėjo pas savo bičiulį šunį:
–  Šunyti brolyti, imk, išdžiovink mano popierius, perdėm sumirko.
– Gerai gerai, kodėl neišdžiovinti!
Paimti paėmė, o kur džiovins, nežino. Galvojo, galvojo šuo, galop nuėjo pas savo bičiulį katiną:
Katinėli broleli, išdžiovink vilko popierius, perdėm sumirko.
Gerai gerai, kodėl neišdžiovinti!
Paimti paėmė, o džiovinti neturi laiko — tingi. Nuėjo katinas pas savo bičiulę pelę:
Pelyte sesyte, imk, išdžiovink vilko popierius, iperdėm sumirko.
Gerai gerai, kodėl neišdžiovinti!
Pelė padėjo vilko popierius ant krosnies ir jau džiovins. Bet ji panoro sužinoti, kas juose surašyta. Ims graužti, tai sužinos. Grau­žė, graužė, kol sugraužė, o kas ten surašyta, taip ir nesuvaikė.
Po kurio laiko vilkas ateina pas šunį:
– Atiduok, bičiuli, mano popierius, bus jau išdžiūvę. Šuo tuoj pas katiną:
– Atiduok, bičiuli, vilko popierius, bus jau išdžiūvę! Katinas pas pelę:
– Duokš šen vilko popierius, bus jau išdžiūvę!
Toji atneša — oi varge, vieni skuteliai! Katinas neša juos šuniui, o šuo duoda vilkui. Vilkas, juos paregėjęs, perpyko ir šoko ant šuns. Šuo ant katės, katė ant pelės, o toji tik šmurkšt į olą.
Nuo to laiko vilkui nevalia po laukus vaikščioti, nes nebeturi popierių ir tik riiiške gyventi privalo. Už tai jis piktas ant šuns ir visada jį puola, kai tik patinka. Šuo, nekaltas būdamas, visada vilkui dantis rodo. Šuo savo ruožtu katiną puola, o tas, .taipogi kaltės ne­jausdamas, šuniui į akis spiaudo. Katinas visada genasi pelę, o toji, kaip tikra kaltininkė, nuo jo strimagalviais bėga dr nė nemano jam priešintis.
Šitai man užkrosnyje svirplys apsakė. Kas netiki, tegul pats jį pasiklausia.

Comments

comments