Seniai, labai seniai, gal prieš dešimt metų, o gal ir prieš savaitę  vienoje karalystėje už jūrų marių ir stebuklingo miško, gyveno labai miela mergytė Onutė.

Mergaitė Onutė laaaaaabai mėgo saldanius, tačiau visiškai nemėgo valytis dantukų, todėl į jos burnytę atsikraustė kucikai su meru Adoflu ir spec pajėgų vadu Plaukuočiu priešakyje.

Kucikai – maži smagūs padarėliai. Jie visiškai nekenksmingi, kol jų neprisirenka labai daug, o kadangi mergaitė Onutė ilgai nesivalė dantukų jos burnytėje prisirinko laaaaaaaaaaaaaabai daug.

Vieną gražų, saulėtą, vasaros pavakarį, mergaitė Onutė namie surado mamos saldainių slėptuvę ir kol mama buvo užsiėmusi, ji gerokai pasmaližiavo – suvalgė beveik visus slėptuvėje buvusius saldainius.

Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau mamytė nieko nepastebėjo..

Tačiau viskas taip paprastai nepasibaigė, mat burnytėje už trečio, iltinio, dantuko budėjo spec. padalinio vado Plaukuočio žvalgai. Jie viską matė ir atidžiai stebėjo kaip guminukai keliauja per burnytę ir kaip jų gabaliukai sukrenta tarp dantukų.

Jie skubiai informavo vadą Plaukuotį. Šis, atvykęs į vietą asmeniškai įvertino guminukų kokybę ir ėmėsi planuoti ypač slaptą operaciją.

Pasitarę Meras Adolfas ir kitai kucikų traybos nariai, operacijos pradžią nukėlė į vėlų vakarą, mat, jei mergaitė Onutė būtų sugalvojusi atsigerti operacijos metu – žvalgų bei spec. pajėgų nuostoliai galėjo būti išties dideli – daugybė jų galėjo nuslysti į gerklytę (iš ten išsikrapštyti trunka visą amžinybę) arba, kas dar baisiau, dantukus galėjo išvalyti, išskalauti dantų skalavimo skysčiu ir išspjauti iš burnytės! Taigi buvo nuspręsta, kad visos spec pajėgos ir darbininkai lieka pasislėpę tol kol dantų valymo grėsmė atslūgs.

Tuo metu mergytė Onutė jau ruošėsi eiti miegoti. Ji, kaip ir kiekvieną vakarą, sutemus, su mamyte ir tėčiu susitvarkė žaisliukus, nusiprausė veiduką, rankytes tačiau atėjus laikui valyti dantukus ji niekaip nenorėjo atidaryti burnytės, kad tėtis galėtų išvalyti dantukus. Mama su tėčiu įkalbinėjo, gąsdino, net buvo pasodinę ant neklaužadų suoliuko, tačiau mergytė Onutė užsispyrė ir visiškai jų neklausė, taigi,  į lovytę nuėjo nevalytais dantukais.

Kai šviesos namie užgeso ir įsivyravo ramybė, kurią retkarčiais sudrumsdavo Tėčio knarkimas, kucikų vadai surengė neeilinį susirinkimą ir be galo džiaugėsi :  “Tokia gera kucikų šeimininkė pasitaiko tik kartą per savaitę! Mes jai labai dėkingi! Ji labai mus lyli ir todėl nevalo dantukų!” rėžė prakalbą meras užsilipęs ant kairio krūminio dantuko.

Po mero kalbos  spec. pajėgų vadas kartu su meru paskelbė operacijos pradžią.

Spec. pajegos ir žvalgai atidžiai išžvalgė visą burnytę, kiekvieną tarpdantuką ir dantukų emalio plyšį. Rinko visus saldainių gabaliukus, likusius tarp dantukų ir nešė į sandėlį, kurį kucikai įkūrė prie dešinio,galinio, krūminio dantuko (ten kur niekas negalėjo jo pastebėti)

Kai karinės pajėgos baigė operaciją, o  saldaniai buvo kruopščiai paslėpti,  atėjo laikas įgyvendinti dar vieną labai slaptą ir klastingą Mero Adolfo plano dalį..

Kaip tai nutiko skaitykite antrojoje kucikų bokšo pasakos dalyje. Nepamirškite išsivalyti dantukų, nes vado Plaukuočio spec pajėgos visada pasiruošusios ir laukia, kokias dovanas jiems paliksi šianakt.

Saldžių sapnų ir ramių kucikų tau mažyli 🙂

Comments

comments