Seniai, labai seniai, gal prieš dešimt metų, o gal ir prieš savaitę  vienoje karalystėje už jūrų marių ir stebuklingo miško, gyveno labai miela mergytė vardu Onutė.

Mergaitė Onutė laaaaaabai mėgo saldanius, tačiau visiškai nemėgo valytis dantukų, todėl į jos burnytę atsikraustė kucikai su meru Adoflu ir spec pajėgų vadu Plaukuočiu priešakyje.

Kucikai – maži smagūs padarėliai, jie visiškai nekenksmingi, kol jų neprisirenka labai daug, o kadangi mergaitė Onutė ilgai nesivalė dantukų jos burnytėje prisirinko laaaaaaaaaaaaaaabai daug.

Saldainiai kucikams – pati geriausia statybos medžiaga, o guminukai, žele arba karamelė yra geriausi iš geriausių. Iš jų ir traškučių gabaliukų ir kokakolos pastatyti kucikų miestai atlaikydavo net dantų šepetuko ataką!  Ką ten dantų šepetuko – net dantų gydytoja turėjo gerokai pavargti kol atkrapštė mero Zuokulo rotušę nuo mergaitės Katrytės dantuko. (Bent jau tarp kuciukų sklido tokios legendos)

Taigi,  kai staybinių medžiagų (guminukų ir traškučių) rinkimo operacija baigėsi, mero išrinktoje vietoje, ant dešinio krūminio dantuko, pagal architekto Gugenheimo paruoštą planą, kucikai pradėjo statyti miestelį.

Dirbo jie labai greitai, nes buvo labai darbštūs ir turėjo net po šešias rankytes. Nespėjus nei saulutei patekėti dantuko papėdėje jau išdygo gražus, geltonas, kucikų miestas su namukais, gatvėmis ir net prekybos centru.

Tačiau meras vis dar buvo nepatenkintas. Trūko pagrindinio miesto akcento – merijos.

Pagal planą merija turėjo būti aukščiausias ir gražiausias miestelio pastatas su dideliu dideliu bokštu (meras norėjo, kad apie jo architektūrinį skonį legendos sklistu taip pat kaip sklido apie mero Zuokulos rotušę)

Taigi merui primygtinai reikalaujant kucikai pradėjo statyti meriją. Sienos ir bokštas iškilo labai greitai, tačiau apžiūrėjęs jau beveik baigtą pastatą meras nutarė, kad bokštas per mažas ir liepė skubiai jį paaukštinti.

Kucikai dirbo net suplukę, surinko visas likusias statybines medžiagas ir pastatė bokštų bokštą tokį didelį, kad beveik netilpo į mergaitės Onutės buryntę. “Gerai kad mergaitė miega išsiožiojusi” pamąstė meras “miesto sienos išdžius žymiai greičiau”.

Dabar meras jau buvo patenkintas kucikai, beje taip pat. Darėsi “selfius” prie miesto rotušės bei lipo į bokšą pasižvalgyti po mergaitės Onutės kambarį bei užbaigimo proga kėlė į viršų kokakolos taures ir manų košės likučius.

Po to visi išsiskirstė ir nuėjo miegoti į savo naujus namučius ir viskas nurimo…

Rytui prašvitus mergaitė Onutė prabudo, apsidairė aplinkui ir suprato, kad negali užčiaupti burnytės. Pasirodo mero Adoflo bokštas buvo tooks aukštas, kad rėmėsi į viršutinį dantuką ir neleido burnytei užsidaryti.

Mergaitė Onutė labai išsigando, nubėgo pas mamą ir viską papasakojo.

Mama atidžiai apžiūrėjo mergaitės burnytę ir pasakė “Na va – prisižaidėme su dantukų nevalymu. Ant dantukų atsirado apnašos”. Paskui pamąstė ir tarė : “važiuosime pas dantukų gydytoją”

Tą pačią dieną mergaitė Onutė su mamyte nuvažiavo pas dantukų gydytoją. Dantukų gydytoja sugriovė visą kucikų miestelį ir dantukas lengviau atsikvėpė, mat buvo jau be pradedąs prastai jaustis.

Apie kelionę pas gydytoją ir kitus nuotykius papasakosiu kitą vakarą, o kol kas, mažyli, žinok, kad jei vakare nevalai dantukų tai visai gali būti, kad per naktį kažkur tavo burnytėje išdygs kucikų miestas su Mero Adolfo bokštu.

Comments

comments