Anais metais strazdas susisuko lizdą eglaitės viršūnėje. Jis jau buvo vaikus išperėjęs, kada lapė, prie eglės priėjusi, ėmė šaukti:
– Kiti jau sėja, o aš dar nė arklo neturiu! Kirsiu šitą eglaitę, arklą dirbsiuosi.
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing the archive for the Lietuvių liaudies pasakos category.
Gairės: Lapė, lietuvių, Lietuvių liaudies pasakos, strazdas, varna, trumpos pasakos
Kartą lokys Andrievas, vilkas Juris ir lapė Ana
sumanė po pasaulį pakeliauti. Lokys paviržio pasiėmė avilį su medum, vilkas ėriuką, o klastūnė lapė pagalvojo: „Aš kelyje ką nutversiu ir nieko neįsidėjo. Keliauninkai stebisi, kaip ji Skaityti toliau.. »
Gairės: Lapė, Lietuvių liaudies, Lietuvių liaudies pasakos, lokys, trump, trumpos pasakos, vilkas
Avinas ir vilkas
Kartą vilkas pamiškėje aviną patiko ir sako:
– Aš tave suėsiu! Avinas sako:
– Kam tau vargti! Geriau atsistok pakalnėje, išsižiok, o aš užlipsiu ant kalno ir gyvas tau getfklėn Įšoksiu.
Vilkui tiko toks avino patarimas. Jis atsistojo pakalnėje ir laukia. Avinas užlipo ant kalno, įsibėgėjo ir iš visų jėgų ragais kai trenkė vilkui į išžiotus nasrus, tai tas ir liko prikvaitęs ant žemės gulėti. O avinas dūmė šalin, kiek tik kojos nešė.
Vilkas per ilga atsipeikėjo, atsistojo ir sako:
– Kažin ar viduj liko, ar kiaurai išlėkė?
Kartą vilkas pamiškėje aviną patiko ir sako:
– Aš tave suėsiu! Avinas sako:
Gairės: avinas, Lietuvių liaudies pasakos, trumpos pasakos, vilkas
Lapė ir ąsotis
Lauke ganėsi pulkas žąsų. Ejo pro šalį lapė, pamatė jas ir labai žąsienos užsinorėjo. Patyliukais prisėlino prie žąsino ir jau čiups, tik staiga – kad tave bala! – kas švilptelėjo, ir žąsys nuskrido.
Lapė apsidairė, kas čia toks muzikantas, per kurį visa medžioklė niekais nuėjo. Ogi pamatė ąsotį — tai jo vi duj e vėj as ūkčioj o.
– Ak, tai tu čia tas muzikantas! – sušuko lapė. – Na palauks, senas kiuži, daugiau man nebešvilpausi!
Lapė pribėgo prie ąsočio, užsimovė jo ąsą ant kaklo ir nudūmė į upę skandinti.
Atbėgusi prie upės, užlipo ant liepto ir panėrė ąsotį į vandenį. Prisisėmęs ąsotis ėmė tempti lapę žemyn. Dabar ji pamatė, kad bus riesta, ir puolė maldauti:
– Ąsotėli, ąsotėli, aš juokais, o tu iš teisybės! Ąsotėli, ąsotėli, aš juokais, o tu iš teisybės!
Tačiau jokie prašymai nebepadėjo: ąsotis prisisėmę pilnas ir grimzdamas lapę gelmėn įtraukė.
Lauke ganėsi pulkas žąsų. Ejo pro šalį lapė, pamatė jas ir labai žąsienos užsinorėjo. Patyliukais prisėlino prie žąsino ir jau čiups, tik staiga – kad tave bala! – kas švilptelėjo, ir žąsys nuskrido.
Gairės: asotis, Lapė, Lietuvių liaudies pasakos
Kaip naminiai gyvuliai trobelę statėsi
Kartą ožys, avinas, žąsinas, gaidys ir katinas ėjo visi drauge pasivaikščioti, bet miške juos užklupo naktis. Na, visi sutarė trobelę statytis. Ožys ėmė ragais medžius versti, avinas kakta šakas genėti, katinas nagais plyšiams samanas rauti, gaidys paupyje stogui nendres laužti, o žąsinas plačiais sparnais – stogą dengti.
Viens du, ir trobelė gatava. Po vakarienės visi ir sugulė: avinas prie krosnies, katinas ant krosnies, žąsinas viduasly, ožys galustalėj, o gaidys ant laktų. Bičiuliai keliauninkai netrukus ir užknarkė savo trobelėje.
Apie vidunaktį vilkė vedėsi du sūnelius amato mokyti ir netyčia užėjo naująją trobelę.
– Tai stebuklai! – sušuko ji. – Šįryt pro tą pačią vietą ėjom ir nieko neregėjom. Stačiai lyg iš po žemės išdygusi.
– Mamute, eime vidun, pažiūrėsime, kas trobelėje gyvena! – nenustygsta vilkiukai.
– Ne, ne, vaikeliai! Kur norite, tik ne čia, dar į bėdą pakliūsime! Sulig tais žodžiais vilkė pabėgėjo paupin ligi kokio kalnelio, o
ten gulė ant kairės ausies ir užmigo. Tačiau vienas vilkiukas tuo laiku nuėjo atgal prie trobelės ir į vidų šmurkštelėjo. Ožys atėjūną taip meiliai ragais apkabino, kad net visi langai sudrebėjo. Kiti bičiuliai taip pat iš miego pašoko ir tuojau puolė svečio priimt avinas kakta ėmė šonus lyginti, žąsinas kailinius dulkinti, katin iš džiaugsmo čiaudėti ir svečiui per žandus tapšnoti, o gaidys, nieko nematydamas, tik šaukia:
Kur, kur jisai? Ir man duokit šen!
Iš ryto vilkė klausia sūnelį, ko plaukai sutaršyti ir kas tokias mėlynes įsodino?
– Matai, mamute, kol tu miegojai, aš nuėjau pasižiūrėti, kas gero toje trobelėje. Kai tik duris pravėriau, vienas mane geležinėmis šakėmis prie sienos prirėmė, antras basliu per šonkaulius patraukė, trečias į pakaušį šoko kirsti ir dviem pliauskom daužyti, ketvirtas į akis spiaudytis ir antausius skaldyti, o penktas šaukti: „Kur, kur jisai? Ir man duokit šen!” Laimė, kad nuo to penkto pabėgau.
– Aha, sūneli! O ko tu lindai? Ar nesakiau, kad neitum?
Kartą ožys, avinas, žąsinas, gaidys ir katinas ėjo visi drauge pasivaikščioti, bet miške juos užklupo naktis. Na, visi sutarė trobelę statytis. Ožys ėmė ragais medžius versti, avinas kakta šakas genėti, katinas nagais plyšiams samanas rauti, gaidys paupyje stogui Skaityti toliau.. »
Gairės: gaidys, katinas, naminiai gyvuliai, ožys, trobelė, žąsinas
Lokys ir pelė
Lokys, Šilo Mikelis, miegojęs savo migyje žiemos miegą, retkarčiais pažįsdaimas letenos ir sapnuodamas šiltą vasarą ir pilnus medaus korius. Čia pat šalia gyvenusi pelė Išdykėlė.
Kartą jį netyčia įtipenusi į Šilo Mikelio migį, laksčiusi laksčiusi, viską smulkiai iššniukštinėjusi, tik šit netyčia užklydusi į lokio ausį. Lokys pašokęs iš miego, stvėręs letena ir pačiupęs Išdykėlę.
– Nutrrrūktgalve! Mano ausis tau ne ola! Sutrėksiu kaip uogą! Pžlė pradėjusi gailiai maldauti:
– Netrėkšk, Mikelyti, geriau mane paleisk, nelaimės valandą aš tau padėsiu!
Lokys nusijuokęs iš tokio pelės pažado, bet vis tik paleidęs Išdykėlę.
Praėję kiek laiko.
Vieną tamsią naktį lokys neatsargiai vaikščiojęs ir patekęs į kilpas.
Traukęsis kiek begalėdamas — negalįs ištrūkti. Galas jau.
Šilo Mikelio riksmas pabudinęs pelę Išdykėlę.
Toji išbėgusi apsidairyti ir matanti, kad stiprusis kaimynas spąstuose! Tuojau atlėkusi pagalbon, pengraužusi kilpas ir išgelbėjusi lokį iš nelaimės.
Nuo to laiko Šilo Mikelis visada kvietęs Išdykėlę pasisvečiuoti savo migyje ir pasišildyti gauruotoje ausyje.
Lokys, Šilo Mikelis, miegojęs savo migyje žiemos miegą, retkarčiais pažįsdaimas letenos ir sapnuodamas šiltą vasarą ir pilnus medaus korius. Čia pat šalia gyvenusi pelė Išdykėlė.
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, lokys, pelė, Šilo Mikelis
Vilkas sumanė kailinius įsitaisyti. Eina jis ir susitinka lapę. Lapė klausia:
– Ko tu, kūmuti, ieškai?
Gairės: Lapė, Lietuvių liaudies pasakos, siuvėja, vilkas
Laukininkas ir žvėrys
Gyveno kitados vienas laukininkas. Tai buvo žiloje senovėje, kai dar žmonės ir žvėrys viena kalba kalbėjo. Lokys tada buvo su ilga ilga uodega. Vilko nugara nebuvo kaip dabar sustingusi, jis galėjo rangytis tarytum gyvatė. O lapės, vargšelės, uodega buvo plonut plonutėlė — tokios kuplios šluotos tada neturėjo — ir visada žeme vilkdavosi. Visi jie santaikoje gyveno.
Vieną sykį laukininkas atėjo į mišką ir įsismagino medžius leisti, ar didelis, ar mažas — visus iš eilės. Mažuosius sudegina, didžiuosius trobai palieka. Iškirto mišką ir, išlydęs lydimą, ropių prisodino. Ir jau tokios didelės, tokios gražios ropės užaugo, kad žodžiui vietos nėr.
Bet va kokia bėda ištiko — kur buvęs, kur nebuvęs, didelis lokys atsibastė. Kai tik naktis, jis ir šleivoja po ropes. Laukininkas nuėjo saugoti ir, žinoma, nusaugojo. O tada ėmė galvą sukti, kaip čia nuo tokio siaubūno nusikratyti—-juk vis tiek geruoju neklausys. Galvojo, galvojo, kol sugalvojo? Atbogino į palaukę storą rąstigalį, įskėlė jį ir įvarė didelį pleištą.
Atvėžlioja naktį lokys ir kraipo galvą, kas gi čia tą rąstigalį užvertė skersai kelio. Vos tik per jiį perlipo — uodega, lyg tyčia, į plyšį įkliuvo. Laukininkas tik to ir laukė. Sudrožė kirviu per pleištą, tas išlėkė, plyšys tik capt uodegą ir suspaudė. Lokys, skausmu nesitverdamas, ėmė rėkti. O laukininkas pasigriebė pagalį ir lokiui per šorius, per šonus! Tas kai šoko, tai ir nulėkė be dvasios, o uodega rąstigalyje liko.
Įlėkė lokys į mišką ir ėmė verkti. Priėjo vilkas ir klausia, kas jam nutikę. Šis sako — taip ir taip, laukininkas, girdi, baisiai prikūlęs, nė pasijudinti negalįs. Vilkas perpyko amt laukininko už tokį begėdišką darbą ir šaukia:
— Ak tas biaurybė, aš jam parodysiu, ką vilkas stengia!
Lokiui net širdis atlėgo, ir jis pritaria vilkui.
Kitą dieną vilkas, užsigeidęs pusryčio, patraukė prie laukininko avių. Laukininkas po nakties darbų buvo neišsimiegojęs ir beganydamas užsnūdo. Vilkas čiupo vieną avį ir nudūmė į mišką. Toji dar spėjo subliauti, ir laukininkas pabudo, bet ką tu padarysi — vilkas jau toli! Galvojo, galvojo, kaip vilkui atsimokėti, kol sugalvojo. Iškasė miške gilią gilią duobę ir žagarais ją apklojo, o ant viršaus padėjo gerą keptos mėsos gabalą. Paėjo miškan ir laukia.
Vilkas suuodė mėsą, prisialkino prie duobės ir jau šoks, čiups kepsnį, o žagarai buvo ploni ir vilko neišlaikė. Taip ir įgarmėjo vilkas su visais žagarais duobėn. Laukininkas pribėgo ir jau kad kūlė vilką, tai kūlė. Taip davė, jog tas laukininką kol gyvas atsimins. Apdaužė, apdaužė laukininkas vilką ir nuėjo namo. Vilkas tupi duobėje ir ašaras lieja.
Pro šalį ėjo lapė ir klausia, kas gi jam atsitikę. Taip ir taip, girdi, į duobę įkritęs ir taip stuburą atsidaužęs, jog nė pasijudinti negalįs. Ir laukininkas jį dar apkūlęs, tegul nors ji padedanti išlipti. Lapė padėjo vilkui išsikepurnėti ir, būdama išmaningesnė, ryžosi laukininką gerai pamokyti.
Kitą naktį ji prisigavo prie laukininko vištų ir nučiupo patį gaidį, bet tasai, vargšas, iš baimės taip paleido kakarinę, jog laukininkas kaip mat iš lovos iššoko. Pamatęs, kad lapė gaidį nešasi, griebė kirvį ir patyliukais miškan paskui lapę nukiūtino.
Visi trys —lokys, vilkas ir lapė — susiėjo į tokią aikštelę tarp trijų eglių ir ėmė tartis. Lapė pasakė, kad jau šį kartą laukininkui bus tikrai atmokėta, ir atsigulė. Kaip tyčia, savo ploną uodegą ji patiesė tarp dviejų medžių. Laukininkas tyliai atsinešė ilgą kartį, pridėjo prie eglių ir pririšo lapės uodegą. Toji nė nepajuto. Kai viskas buvo padaryta, ėmė smulkių žagarų ir uždegė. Žagarai kad plykstelėjo! Visi žvėrys išsigando ir puolė bėgti. Lapė šoko ir iš baimės pusę uodegos nunėrė. Nuo to laiko ji ir laksto iškėlusi uodegą, užtat ji tokia kupli apžėlė.
Vieną kartą visi trys žvėrys sumanė laukininkui atkeršyti. Tačiau lokys pirmas pabūgo ir sako:
— Aš tai neisiu. Jis man visai uodegą nutrauks, kur tada begalė siu rodytis?
Vilkui irgi kaži ko bloga pasidarė, ir jis prie lokio prisidėjo. Lapė dar buvo bendrinti eiti, bet galų gale ir ta nosį nuleido:
— Jeigu jau judu atsisakote, tai ką gi aš viena. Taip laukininkas liko gyvas ir sveikas.
Gyveno kitados vienas laukininkas. Tai buvo žiloje senovėje, kai dar žmonės ir žvėrys viena kalba kalbėjo. Lokys tada buvo su ilga ilga uodega. Vilko nugara nebuvo kaip dabar sustingusi, jis galėjo rangytis tarytum gyvatė. O lapės, vargšelės, uodega buvo Skaityti toliau.. »
Gairės: laukininkas, Lietuvių liaudies pasakos, žvėrys
Žmogus, lokys ir lapė
Šeimininkas arė girioje lydimą. Nuvarytas arklys vos betraukė žagrę. Šeimininkas pyko ant jo:
– Kad tave lokiai papiautų!
Tuojau lokys iš miško: nagi, duok šen! Šeimininkas išsigando ir meldžia, kad leistų bent pabaigt arti.
– Gerai, gerai, — lokys atsakė, — o kur man tuo laiku pasidėti?
– Ogi nueik į mišką ir pabūk. Ko čia tau saulėje kepti? Lckys nuėjo. Tada lapė tylučiukais tylučiukais atslampino ir
klausia:
– Ko lokys iš tavęs nori? Taip ir taip.
– Na ir kvailas, dėl tokių niekų jam arklį atiduosi? Jeigu man pietums viščiukų prižadėsi, tai aš tau padėsiu: eisiu miškan ir triukšmą kelsiu, tada lokys paklaus, kas ten dedasi. Tu sakyk: medžiotojai, medžiotojai!
Gerai! Lapė viens, du miškan nukūrė ir kad ims medžius daužyti, kad ims triukšmą kelti, dieve apsaugok!
Atlapnoja lokys nei miręs, nei gyvas ir klausia šeimininką:
– Ar nežinai, kas ten miške dedasi?
– Kur nežinosiu? Tai medžiotojai suėjo tavęs užmušti!
– Vaje, vaje! Paslėpk mane kur nors!
– Kodėl ne? Va gulk į mano vežėčias, uždengsiu švarku, tai nė nesuuos.
– Dėkui, dėkui! Taip bus gerai!
Guli lokys, vargšelis, iš baimės nė letenas nekrustelėdamas, o lapė vis dar triukšmauja. Galop išlenda iš tankynės ir drūtu balsu klausia šeimininką, ar čia nesąs lokys atbėgęs.
– Ne, nesąs!
– O kas gi tas, kur vežime gulįs? Tai malkos esančios…
– Na, tai tegul vežąs namo, kad medžiotojams po kojų nesimaišytų!
Šeimininkas pasikinkė arklį į vežėčias ir važiuoja namo. O lapė, gudruolė, tik skuodžia priekyje ir, nosį sukiodama, uosto, kur šeimininko vištidės esama. Važiuoja važiuoja, staiga šeimininkas žiūri—pakelėje gera kuoka, malkų skaldytojo užmiršta. Ko čia iaukti? Čiupo tą kuoką ir kaukšt lokiui per makaulę — kaip musę nudobė. Parvažiuoja namo — lapė jau vištidėje su visa savo šeimyna.
„Aha! — galvoja šeimininkas.-—Ir tu pakliuvai.”
Tiktai trinkt vištidės duris ir šoko su kuoka iš peties švaistytis: uždaužė ir didžiąją lapę, uždaužė ir mažuosius lapiukus.
Šeimininkas arė girioje lydimą. Nuvarytas arklys vos betraukė žagrę. Šeimininkas pyko ant jo:
– Kad tave lokiai papiautų!
Gairės: Lapė, Lietuvių liaudies pasakos, lokys, žmogus