Lapė ir ąsotis
Lauke ganėsi pulkas žąsų. Ejo pro šalį lapė, pamatė jas ir labai žąsienos užsinorėjo. Patyliukais prisėlino prie žąsino ir jau čiups, tik staiga – kad tave bala! – kas švilptelėjo, ir žąsys nuskrido.
Lapė apsidairė, kas čia toks muzikantas, per kurį visa medžioklė niekais nuėjo. Ogi pamatė ąsotį — tai jo vi duj e vėj as ūkčioj o.
– Ak, tai tu čia tas muzikantas! – sušuko lapė. – Na palauks, senas kiuži, daugiau man nebešvilpausi!
Lapė pribėgo prie ąsočio, užsimovė jo ąsą ant kaklo ir nudūmė į upę skandinti.
Atbėgusi prie upės, užlipo ant liepto ir panėrė ąsotį į vandenį. Prisisėmęs ąsotis ėmė tempti lapę žemyn. Dabar ji pamatė, kad bus riesta, ir puolė maldauti:
– Ąsotėli, ąsotėli, aš juokais, o tu iš teisybės! Ąsotėli, ąsotėli, aš juokais, o tu iš teisybės!
Tačiau jokie prašymai nebepadėjo: ąsotis prisisėmę pilnas ir grimzdamas lapę gelmėn įtraukė.
Lauke ganėsi pulkas žąsų. Ejo pro šalį lapė, pamatė jas ir labai žąsienos užsinorėjo. Patyliukais prisėlino prie žąsino ir jau čiups, tik staiga – kad tave bala! – kas švilptelėjo, ir žąsys nuskrido.