Seniai, labai seniai, gal prieš dešimt metų, o gal ir prieš savaitę vienoje karalystėje už jūrų marių ir stebuklingo miško, gyveno labai miela mergytė vardu Onutė.
Mergaitė Onutė laaaaaabai mėgo saldanius, tačiau visiškai nemėgo valytis dantukų, todėl į jos burnytę atsikraustė kucikai su meru Adoflu ir spec pajėgų vadu Plaukuočiu priešakyje.
Kucikai – maži smagūs padarėliai, jie visiškai nekenksmingi, kol jų neprisirenka labai daug, o kadangi mergaitė Onutė ilgai nesivalė dantukų jos burnytėje prisirinko laaaa
Saldainiai kucikams – pati geriausia statybos medžiaga, o guminukai, žele arba karamelė yra geriausi iš geriausių. Iš jų ir traškučių gabaliukų ir kokakolos pastatyti kucikų miestai atlaikydavo net dantų šepetuko ataką! Ką ten dantų šepetuko – net dantų gydytoja turėjo gerokai pavargti kol atkrapštė mero Zuokulo rotušę nuo mergaitės Katrytės dantuko. (Bent jau tarp kuciukų sklido tokios legendos)