Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.
Skaityti toliau.. »