Berno kelionė
■■TTTTTTTTTTfia
5
^ ^ ienas karalius siuntė savo stiprų berną
4 Įj anan pasaulin išsiklausti, kada sulauks savo
^ < dukros, kuri jau ketveri metai ten išvežta.
* ^ Bernas ėjo pirmą dieną, užklupo vakaras, ir
■< ■* jis užsuko į vieną dvarą pernakvoti. Tačiau
■ ■iAAAAAiAiiiHi tame dvare nebuvo nė lašelio vandens: visi
šaltiniai tenai tekėjo į kitą pusę ■— į požemius, o ne į viršų, kaip ki-
tur. Dvaro žmonės prašė, kad bernas aname pasaulyje paklaustų,
kiek dar laiko jie turės be vandens troškulį kęsti.
Antros dienos vakare užsuko į tokią vietą, kur ugnies nebuvo. Ir
čia žmonės prašė sužinoti aname pasaulyje, kiek laiko dar turės
be ugnies gyventi.
Trečią dieną priėjo didelę upę, už kurios jau anas pasaulis. Ant
kranto sėdėjo keltininkas, ir jis paprašė:
— Klausyk, pasiteirauk ten nuėjęs, ar aš nė valandėlės negausiu
atsikvėpti: visą amžių čia tūnau, kad bent trumpai mane kas pa-
vaduotų.
Bernas persikėlė per upę, įžengė į aną pasaulį ir laimingai rado
karalaitę, kurios ieškojo. Tuojau trumpai apsakė, ką kelyje matęs
ir kaip čionai atėjęs. Toji sako:
— Gerai, gerai! Bet slėpkis tučtuojau į kampą, kad mano vyras
grįžęs tavęs nepamatytų.
Bernas pasislėpė. Parėjus vyrui, karalaitė tuojau klausia:
— Vyreli, pokaičio užmigusi, sapnavau, kad keltininkas norįs
pasilsėti. Kas dirbs jo vietoje?
Gerai.
Gerai.
Gerai.
— Tegul jis ryt^ ką per upę keldamas, pagal saulę apsuka laivę
tris kartus ir sako”: „Kilnok dabar jau tu su saule!” Jis pasidarys
laisvas, o tasai keleivis turės jo vietoj likti!
— Ak taip! Bet aš dar sapnavau, kad vienoj vietoj žemėje ug-
nies nesą.
— Iš tikrųjų nėra. Bet jeigu kas galėtų j ąžuolo pūzrą kibirkštį
įskelti, tai ugnies į valias turėtų.
— Ak taip! Ir dar sapnavau, kad viename dvare visi šaltiniai
į kitą pusę, į žemę, teka.
— Taip ir yra. Bet jeigu keturiems bėriems arkliams surištų
uodegas ir pagal saulę tris kartus aplink dvarą apvarytų, tai šal-
/ tinių vandenys imtų paskui juos plūsti ir tik į tą pusę tekėtų.
— Ak taip! Žinai, dar sapnavau, kad prieš ketverius metus čio-
nai kokia karalaitė apsigyvenusi, ar ji galėtų pas tėvą grįžti?
— Galėtų. Jei aukso lėkštę neštų pagal saulę ir sidabro šaukštu
vis joje ratą suktų pasauliui, tai prieitų vietą, kur upė’ kelio
nepastoja, ir namo parsigautų.
Gerai. Bernas visa tai išgirdo. Kitą rytą jis patyliukais nuskubėjo
pas keltininką ir sako:
— Jei tu mane atgalios perkertum, tai pamokyčiau, kaip išsi-
vaduoti. O jei ne, abu čionai supūsim.
Šitai išgirdęs, keltininkas kelia jį per upę ir vis ragina:
— Na tai pasakyk, pasakyk gi!
Tačiau bernas nesako, kol iš laivės neišlipęs, kitaip pačiam tektų
jo vietoje likti. Kiek nuo upės paėjęs, sako:
— Kelk ką nors per upę, suk laivę pagal saulę tris kartus ir
sakyk: „Dabar tu mano vietoj kilnok su saule!” Šitaip išsivaduosi.
Bernas išskubėjo į žemės paviršių. Pakeliui dar įskėlė žmonėms
ugnį, dvare vandenį išgavo, o paskui sidabriniu šaukštu ėmė sukti
ratą aukso lėkštėje, pagal saulę ją nešdamas. Neilgai laukus kara-
laitė iš požemių viešpatijos parėjo namo. Karalius iš džiaugsmo ją
už berno išleido.
Vienas karalius siuntė savo stiprų berną anan pasaulin išsiklausti, kada sulauks savo dukros, kuri jau ketveri metai ten išvežta.