DEVYNI BROLIAI IR JŲ SESUO ELENYTĖ

Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių

motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena.

Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo

brolių ieškoti. Važiuoja važiuoja ir nežino, ar toli dar jos broliai. Ir ėmė Elenytė dainuoti:

Sužvenk, kumelėle,

Sužvenk, juodbėrėle:

Kur tavo devyni sūneliai,

Ten mano devyni broleliai!

Sužvingo kumelė, ir Elenytė iš užu šimto mylių išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė ir nuvažiavo ton pusėn,

iš kur girdėjo žvengimą. Važiuoja ji pro didelį mišką, žiūri — atbėga kiškelis ir sako:

— Elenyte, pavėžėk mane, atsiveja šaulys su skalikais!

Elenytė paėmė kiškelį ir įsidėjo ratuosna. Skalikai bėgo ir prabėgo pro šalį.

Važiuoja ji toliau ir privažiuoja laumę. Laumė šliaužia geldoje kiaulę pasikinkiusi, žarnomis įsivadelėjusi, bjauriais skarmalais apsitaisiusi. Važiuoja jiedvi ir privažiuoja dvi upes.

Laumė ir sako:

— Elen, Elen, eiva pasimaudyti! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda.

O kiškelis sako:

— Elenyte, Elenyte, laumės neklausyki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.

Laumė perpykusi griebė ir išsuko kiškeliui kojytę. Elenytė nepaklausė laumės ir nėjo maudytis. Važiuoja toliau ir vėl privažiuoja dvi upes. Vėl laumė šaukia:

— Elen, Elen, eikš maudytis! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda!

Kiškelis vėl sako:

— Elenyte, Elenyte, neiki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.

Laumė perpykusi išsuko kiškeliui kitą kojytę. Elenytė paklausė kiškelio ir nėjo maudytis. Netrukus ir vėl privažiavo

dvi upes. Kiškelis vėl neleido Elenytės maudytis. Laumė išsuko jam užpakalines kojytes. Pagaliau nusuko jam laumė

galvytę, ir kiškelis mirė. Elenytė ir laumė vėl privažiavo dvi upes. Laumė Elenytę vadina kraujo upėje maudytis. Dabar jau

nebuvo, kas perspėja Elenytę, ir ji nuėjo su laume maudytis.

Laumė greičiau iššoko iš upės, užsivilko Elenytės drabužius ir įsėdo jos ratuosna. Elenytei nebuvo kas darą: ji turėjo vilktis laumės skarmalus. Įsisėdo Elenytė geldon ir važiuoja. Laumė drūtu balsu sugiedojo:

Sužvenk, kumelėle,

Sužvenk, juodbėrėle:

Kur tavo devyni sūneliai,

Ten mano devyni broleliai!

Kumelė nepaklausė laumės ir nesužvingo. Tada laumė liepė Elenytei pagiedoti. Elenytė sugiedojo, ir sužvingo kumelėlė. Sužvingo devyni kumeliai visiškai nebetoli. Laumė ir nuvažiavo ton pusėn, liepusi Elenytei sekti paskui. Netrukus abidvi įvažiavo brolių kieman. Broliai laumės nepažino, iš drabužių manė, kad jų sesuo, tik labai stebėjosi: Elenytė buvo labai graži, o šitoji tokia baisi, drūta.

– O čia mano piemenė! — pasakė laumė ir parodė broliams Elenytę. Broliai Elenytės nepažino, bet jos veidelis priminė jiems seserį, ir jie norėjo įsivesti ją rūman. Laumė neleido ir liepė jai naktį arklius ganyti. Broliai įsivedė laumę į vidų, pasodino už stalo, midum, vynu girdė, o Elenytė nuėjo arklių ganyti. Elenytė, ganydama arklius, verkia ir verkdama gailiai dainuoja:

Laumė ragana midų, vyną geria,

Brolių seselė žirgelius gano!

Paskui, žiūrėdama į mėnesio pilnatį, vėl sudainavo:

Oi mėnuli, mėnulėli, pasakyki manei,

Ką danguj beveikia mano tėveliai?

Ir mėnulis jai atsakė:

Tavo tėvelis midų, vyną geria,

Tavo motutė šilko gijas daro.

Laumė ragana išėjo ant priebučio ir, išgirdusi tas dainas,

suriko drūtu balsu:

Tavo tėvas mėšlą mėžia,

Tavo močia skiedras renka.

Broliai išgirdo Elenytę dainuojant. Jiems labai patiko tos dainos. Ir kitą naktį vyresnysis brolis nuėjo drauge arklių ganyti, jos dainuojant paklausyti. Bet jis greit užmigo ir nieko negirdėjo. Trečią naktį nuėjo kitas brolis. Tasai taip pat užmigo ir dainuojant negirdėjo. Taip ėjo visi broliai iš eilės, bet nė vienas negirdėjo. Pagaliau išėjo jauniausias brolis. Nuėjęs atsigulė ir apsimetė miegąs. Tada Elenytė pradėjo kaip kasnakt verkti ir uždainavo:

Laumė ragana midų, vyną geria,

Brolių seselė žirgelius gano!

Elenytei baigus dainuoti, brolis sako:

— Paieškok man galvą!

Elenytė ieškojo jam galvą, o ašaros iš akių ant jo galvos tik byra, tik byra. Tuo metu kažin kas sužibo ant jos rankos,

ir brolis pažino Elenytės žiedelį, kurį motutė buvo palikusi. Brolis nustebęs paklausė, iš kur tas žiedelis? Elenytė jam viską papasakojo. Ir nutarė broliai laumei raganai atkeršyti: kitą dieną jie ištepė kumelę degutu ir pastatė prie durų. Paskui

nuėjo pas laumę ir sako:

— Eime, sesele, po sodą pasivaikščioti!

Laumė išėjo ir, pamačiusi prie duru degutuotą arklį, suriko:

— Ko gi čia toji kumelė stovi?

Broliai sako:

— Sušerk jai, sesele, ranka,— pati nueis.

Laumė sušėrė kumelei, ir jos ranka prilipo. Broliai sako:

—. Serk kita ranka,— toji atšoks!

Laumė sušėrė, ir kita ranka prilipo.

Tada ji spyrė koja,— ir koja prilipo, spyrė kita,— ir kita prilipo. Broliai sako:

— Serk, sesele, pilvu, tai atšoks ir rankos, ir kojos!

Laumė sušėrė, ir visa prilipo. Tada broliai sako kumelei:

— Neški, kumelėle, laumę raganą, kur saulelė nešildo, kur vėjelis neužpučia, kur joks žvėrelis neužeina, kur joks paukštelis neatskrenda!

Paskui dar liepė vyno upėje nusimazgoti, šilko pievoje išsivartyti ir pargrįžti namo. Kumelė taip ir padarė. O broliai ir sesuo gyveno ilgai ir laimingai. Ir dabar tebegyvena, jei dar nemirė.