Buvo karalius ir turėjo tris dukteris: viena graži, kita gražesnė, o jauniausioji – gražiausia. Tėvas norėjo į Vilnių važiuoti tarnaitės – apsižiūrėti, kiaulėms apšerti, apsišluoti.
Jauniausioji duktė sako:
– Tėvai, nereikia man tų tarnaičių: aš pati apsižiūrėsiu. Kai važiuosi į Vilnių, parvežk man gyvų gėlių puokštę.
Išvažiavo karalius į Vilnių. Vienai nupirko šilko suknią, antrai nupirko skepetą brangią, o jauniausiajai dukteriai gyvų gėlių visame mieste niekur nerado.
Važiuoja namo per girią. Tik žiūri – šalia kelio tupi baltas vilkas, ant jo galvos – gyvų gėlių puokštė.
Karalius sako vežėjui:
– Lipk iš karietos, paimk tas gėles ir atnešk.
Bet vilkas prašneko:
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged ilgos pasakos.
Gairės: BALTAS VILKAS, ilgos pasakos, Iš Jono Basanavičiaus rinkinių vaikams paruošė Jonas Stukas, Lietuvių liaudies pasakos, nuotykių pasakos, pasakos apie karalius, pasakos apie princeses, Pasakos be smurto
Sykį vienas jaunas vyrukas, gerai išsimokęs dailidės amato, užsigeidė keliauti po pasaulį. Kelias dienas ėjęs, sutiko vieną žmogų, einantį tuo pačiu keliu, ir dabar juodu ėjo drauge, kad abiem laikas ne taip prailgtų. Pakeliui tas žmogus dailidei prisipažino, kad jis Perkūnas esąs. Taip eidami, antrą dieną sutiko dar vieną keliauninką, o tas sakėsi esąs velnias.
Dabar jie ėjo visi trys ir atkako į didelę girią, kurioje daug visokių žvėrių buvo. Jie nieko neturėjo valgyti, tai velnias sako:
– Aš esu stiprus ir greitas, tuojau parnešiu mėsos ir duonos ir šiaip ko dar reikės.
Skaityti toliau.. »
Gairės: DAILIDĖ, ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, nuotykių pasakos, PERKŪNAS IR VELNIAS, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Kitą kartą gyveno senukas ir senutė, jie turėjo tris vaikelius. Senukai buvo labai neturtingi, dažnai pristigdavo net duonos pavalgyti. Vienas vaikelis
prašė tėvo, kad leistų jį pas žmones tarnauti, duonelės
pasiieškoti. Tėvas sako:
– Eik.
Vaikas ėjo, ėjo, priėjo girią ir sutiko tokį senelį.
Skaityti toliau.. »
Gairės: AVINĖLIS IR LAZDA, ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie brolius, pasakos apie stebuklus, Smurto lygis: raudonkepuraitė, STALELIS
Buvo karalius, Domertas vardu, jis turėjo sūnų Domertą. Kad suvažiuoja karaliai, giriasi viens kareiviais, kits ten pinigais, kits žirgais, ale kad nors viens pasigirtų su žirgu, kurs turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi! O tėvas jo Domertas klausė, kur yr toks žirgas, kad turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi. Sūnus sako:
– Aš žinau: yra devintoj karalystėj toks žirgas – smakas jodo ant jo. Tėvas:
Gairės: DVIGALVIS IR DVIUODEGIS ŽIRGAS, ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie drakonus, pasakos apie nuotykius, pasakos apie smakus, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
Paupy buvo trobelė, joje gyveno senelis ir senelė; nieko jie daugiau neturėjo, tik vieną kalytę. Vasarą senelis su senele žuvaudavo, žiemą senelis blizgiaudavo, senelė namie verpdavo.
Vieną kartą senelis, sugrįžęs iš žūklės, rado gimusius du sūnus.
Nudžiugo senelis ir sako:
– Užauklėsim sūnelius, bus medinčiai!
Skaityti toliau.. »
Gairės: APIE DU PANAŠIUS BROLIUS, ilgos pasakos, pasakos apie brolius, pasakos apie gyvūnus, pasakos apie karalius, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Buvo trys broliai: du gudrūs ir vienas kvailas. Kartą visi trys išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Gudrieji broliai eina vienu keliu, o kvailys vienas pats – kitu keliu.
Paėjęs kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti:
– Ee, broliai! Eikit šen! Žiūrėkit, ką aš čia radau!
Tuodu broliai šnekasi:
– Eiva pasižiūrėti, gal tas kvailys ir gerą kokį daiktą rado. Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, NEGIRDĖTA NEREGĖTA PASAKA, pasakos apie brolius, Smurto lygis: Terminatorius
Kartą buvo karalius, kuris kitokios mergaitės nenorėjo vesti, kaip tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius ją labai pamilo, bet jo senoji motina savo marčios baisiai nekentė ir vis tykojo, kaip jai bloga ką padarius.
Po kiek laiko jaunoji karalienė susilaukė labai gražaus sūnelio. Senoji karalienė, jį suvysčius, neva dėjo į lopšį, o iš tiesų įmetė į skrynelę, užvožė dangtį ir, nunešusi prie upės, paleido pasroviui. O į lopšį senoji pikčiurna padėjo suvystytą katiną.
Gairės: AUKSAPLAUKIS IR AUKSAŽVAIGŽDĖ, ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie karalius, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Gyveno senelis ir senelė ir turėjo dukterį Mildutę.
Senelė mirė ir paliko Mildutei savo karvytę. Senelis netrukus vedė antrą kartą ir paėmė pačią laumę raganą. Toji atsivedė tris dukteris: vyresnioji buvo viena akim, antroji – trimis, o jauniausia – keturiomis akimis.
Laumė labai nekentė savo podukros Mildutės ir vis varydavo ją laukan galvijų ganyti.
Vieną dieną, genant Mildutei galvijus, pamotė jai įdavė ryšelį linų ir prisakė, kad lig vakaro ganydama juos suverptų ir audeklą išaustų. Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, Iš Jono Basanavičiaus rinkinių vaikams paruošė Jonas Stukas, MILDUTĖ, pasakos apie karalius, pasakos apie laumes, pasakos apie mergelę, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
Vienas turtingas karalius turėjo tris dukteris, ir jos kasdien eidavo į pilies sodą vaikščioti. Karalius labai mėgo vaisinius medžius, augino visokių rūšių savo sode, bet daugiausia brangino vieną obelį. Jis paskelbė, kad tas, kuris nuskins nuo jos nors vieną obuolį, tuoj nugrims, jo kerų galybe, per šimtą sieksnių gilyn į žemę. Kai atėjo ruduo, to medžio obuoliai Skaityti toliau.. »
Gairės: Brolių Grimų pasakos, ilgos pasakos, pasakos apie brolius, pasakos apie karalius, pasakos apie princeses, Smurto lygis: raudonkepuraitė, URVINIS ŽMOGELIS
Gyveno kartą nuskurdęs kirtėjas, bet buvo ne tinginys, dirbo kasdien nuo ryto lig nakties. Susikalęs su dideliu vargu keletą skatikų, sako savo sūnui:
— Tu mano vienintelis sūnus, norėčiau su uždirbtais kruvinu prakaitu pinigais tave kiek pamokyti; jei ko doro išmoktum, galėtum mane penėti-senatvėj, kai nebepavilksiu kojų ir turėsiu už krosnies tupėti.
Vaikas įstojo į mokyklą, mokėsi gerai, ir mokytojai negalėjo juo atsigirti. Išbuvo mokykloj kelerius metus, dar nebuvo visko išmokęs, tuo tarpu pasibaigė tėvo pinigai, ir jis gavo grįžti namo.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Brolių Grimų pasakos, DVASIA BUTELY, ilgos pasakos, pasakos apie dvasias, pasakos apie nuotykius, pasakos apie šeimą, Smurto lygis: be smurto
Galulauky, pamiškėje, mažoj sukrypusioj trobelėj gyveno su žmona kampininkas medkirtys. Juodu turėjo septynis sūnus, ir visi jie buvo dar labai maži. Kasmet miške darbo mažėjo, ir medkirčių gyvenimas ėjo sunkyn. Turto jie jokio neturėjo, o gyvulių jiems tebuvo — senas apspangęs šuo ir dar senesnė, visai liesa katė. Vaikai uždarbiauti dar negalėjo, taigi šeima dažnai ir be duonos palikdavo. Dažnai cypdavo vaikai iš bado, o dar dažniau juos skaudė tėvai iš vargo ir rūpesčio… Nelinksmas buvo gyvenimas, ką ir besakyti.
Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie borlius, pasakos apie gyvenimą, pasakos apie nuotykius, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus. Jis turėjo du sūnus. Vienas buvo darbštus, o antras, jaunesnis, nieku neužsiimdavo, tik sėdėdavo, gulėdavo ir kūną augino. Tėvas jam sakydavo:
– Kas bus iš tavęs?.. Anas brolis – darbinykas, viską moka, o tu nieko nemoki. Kuom užpelnysi sau duoną? O anas nieko nešnekėdavo, tik tiek: kur jis galėtų baimę at-rastie? Kaip jis vis tik teip, būdavo, šneka, tėvas nežinojo, nė ką su juom pradėtie, nė kur jį padėtie. Ale sykį atėjo viens tarnas bažnyčios. Apsakė tėvas jam savo bėdą su sūnum. O anas sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie brolius, pasakos apie gyvenimą, paskaos apie baime, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Raganžudžiai
ienas tėvas turėjo du sūnus. Kai jie pa-
augo, išėjo į pasaulį laimės ieškoti, nes tėvo
lūšnelėje vien bėdos ir stygius tebuvo. Bro-
liai sėdo kiekvienas ant savo žirgo ir išjojo
iš kiemo.
■ ■ ▲▲▲▲▲▲▲▲AAAa■ Netrukus broliai įjojo į didelį mišką. Kryž-
kelėje juodu sustojo. Ten buvo keturi keliai. Prie kiekvieno buvo
po užrašą. Prie pirmo kelio buvo užrašyta: „Jei tuo keliu eisi, su-
šalsi.”
Prie antro: ,,Jei tuo keliu eisi, sudegsi.”
Prie trečio: „Jei tuo keliu eisi, vilkas tavo žirgą papiaus.”
Ir prie ketvirto: „Jokios laimės neturėsi.”
Jaunėlis brolis sumanė joti tuo keliu, kur parašyta: „Sušalsi”, o
vyresnysis tuo, kur vilkas žirgą papiaus. Abudu broliai sutarė po
metų kryžkelėje vėl susitikti. Jie į seną ąžuolą įsmeigė savo bliz-
gančius peilius. Katro peilis po metų bus surūdijęs, tasai jau bus
miręs — taip juodu sutarė. O katro nebus surūdijęs, tas bus gyvas.
Broliai išsiskyrė ir nujojo kiekvienas savo keliu. Vyresnysis bro-
lis įjojo į didelę girią. Kokią valandą jpjus, jį užpuolė vilkas ir
paplovė žirgą. Paplovė ir sako:
— Ei, sėskis ant manęs, aš tave nunešiu į laimę.
Brolis užsėdo ant vilko, bet tą pačią akimirką iš miško išbėgo
dar vienuolika žvėrių, lokiu pradedant, kiškiu baigiant. Žvėrys
sako:
— Kur tu mus vesi, ten mes eisim!
Brolis paėmė visus žvėris. Netrukus jis su tais žvėrimis pribėgo
labai gražią karaliaus pilį. Ten jie apsistojo. Brolis įėjo į pilį, kur
pasitiko daili karalaitė ir paklausė, ko norįs.
— Man reikia vietos žvėrims,— atsakė brolis,— ir kiekvienam
ėsti, kas jiems tinka.
— Gerai, galėsite gauti,— atsakė karalaitė ir liepė nurodyti vie-
tą žvėrims, o patį žvėrių karalių, kaip ji brolį pavadino, kvietėsi
pas save.
Kai žvėrys gavo vietą tvartuose, pilyje brolio jau laukė karalaitė.
Ji vaišino brolį visokiais valgymais ir gėrimais ir apsakė jam savo
bėdą. Netoli pilies esanti didelė giria, o ten gyvenanti baisi ragana,
kuri visus, kas tik ten įžengia, žmones ir žvėris, paverčianti į akme-
nis. Ragana esanti milžiniško augumo ir gyvenanti amžių tų žmonių,
kuriuos į akmens stabus paverčianti. Jei koks drąsuolis ryžtųsi siau-
būnę raganą nugalabyti, pasakojo toliau karalaitė, tam jos tėvas,
senasis karalius, duotų ją už pačią. Bet lig šiol nė vienas nestengęs
tatai padaryti, nes visi biją net prie pilies arčiau prieiti.
Vyresnysis brolis sutiko eiti į didžiąją girią ir galabyti siaubūnę
raganą. Antrą rytą jis anksti atsikėlė ir išėjo su savo žvėrimis į
girią. Juo giliau į mišką skverbėsi, juo daugiau akmenų pakeliui
rado. Galop jie išvydo ir siaubūnę raganą. Toji buvo baisiai didelė.
Pamačiusi, kad brolis su savo žvėrimis į ją bėga, ragana įsikorė
į milžinišką eglę. Lokys prišleivojo prie eglės ir jau lips aukštyn.
Ragana ėmė prašyti:
— Sakyk lokiui, kad nekvailiotų. Še, suduok jam su žabeliu,—
ragana numetė žagarą/— tada aš žemyn nulipsiu.
Brolis paėmė raganos numestą žagarą ir sudavė lokiui. Tuoj visi
žvėrys pavirto į akmenis. Ragana išlipo iš eglės, sviedė broliui smė-
lio ant galvos — iš jo akmens stabas liko.
Po metų jaunėlis brolis pirmas atjojo prie kryžkelės. Jis priėjo
prie ąžuolo pažiūrėti brolio peilio. Peilis buvo lig pusės surūdijęs.
„Prasti reikalai,— pagalvojo jaunėlis.— Tur būt, mano brolis ser-
ga. Jis negali būti miręs — tik pusė peilio surūdijusi. Josiu ieškoti.”
Jaunėlis įjojo į mišką. Tuojau jį užpuolė vilkas, papiovė žirgą ir
liepia sėstis ant jo — minėsiąs į laimę. Jaunėlis užsėdo ant vilko.
Vėl iš miško atlėkė vienuolika žvėrių, lokiu pradedant, kiškiu bai-
giant. Jaunėlis paėmė visus žvėris drauge, ir jie įbėgo į karaliaus
kiemą.
Prie pilies karalaitė sutiko jaunėlį kaip seną pažįstamą. Ji manė,
kad tai vyresnysis brolis, nes iš veido juodu buvo labai panašūs.
— Pagaliau ir tu parsiradai!— sakė karalaitė.
Jaunėlis stebėjosi, nes jis niekados čia nebuvęs. Karalaitė nepati-
kėjo ir nusivedė jį į pilį, manydama, kad čia vyresnysis brolis.
Primylėjusi visokiais valgymais ir gėrimais, eidama gulti, kviečia
ir jį drauge — vienon lovon. Jaunėlis nenori. Jrs karalaitę palaikė
ragana. Kai toji vis tiek spyrėsi vienon lovon gulti, jaunėlis tarp
savęs ir jos padėjo kalaviją. Iš ryto karalaitė klausia jaunėlį:
— Na, ar tu nugalabijai raganą siaubūnę?
Ne, jaunėlis nieko apie raganą nežinąs. Bet tada jam ūmai top-
telėjo galvon, kad gal brolis į raganos kerus pakliuvęs, ir ėmė ka-
ralaitę klausinėti. Jinai papasakojo apie raganą siaubūnę ir užburtus
žmones.
„Tai ir mano brolis paverstas į akmens stabą,— pagalvojo jau-
nėlis.— Eisiu vaduoti.”
Jaunėlis išdūmė su visais žvėrimis į didžiąją girią, kur ragana
siaubūnė gyveno. Žvėris ir jaunėlį pamačiusi, ragana vėl į eglę
įsirioglino. Lokys paskui ją ėmė kabarotis. Ragana paprašė, kad
lokį sudraustų, ir numetė žagarą jam sudrožti, bet jaunėlis nė gir-
dėti nenori ir šaukia:
1— Lipk žemėn, lipk žemėn!
Ragana pamatė, kad gerai nesibaigs, ir išlipo iš eglės. Žvėrys ją
tuojau apipuolė. Tada jaunėlis sako:
— Dabar atversk į žmones ir žvėris visus akmenis ir akmens
stabus!
Kur tau ragana klausys, bet tada žvėrys šoko ant jos. Mato ji,
kad menki juokai, ir ėmėsi atžavėti visus akmenis ir akmens stabus.
Sulig kiekvieno žmogaus ar žvėries atžavėjimu ragana vis darėsi
mažesnė ir mažesnė. Kai paskutinį žmogų atvertė, ji susitraukė
kaip kankorėžis. Atžavėti žmonės ir žvėrys buvo be galo laimingi.
Abu broliai su savo žvėrimis nukūrė atgal į karaliaus pilį.
Jaunėlis vyresniajam broliui viską apsakė. Kai tas papasakojo,
kad su karalaite vienoj lovoj gulėjęs, vyresnysis brolis perpyko
ir kalaviju nukirto jam galvą.
Jaunėlio žvėrys labai nuliūdo. Jie apverkė savo valdovą ir likosi
prie jo kūno.
Vyresnysis brolis su savo žvėrimis nutraukė į karaliaus pilį.
Karalaitė jį pasitiko kaip neseniai matytą ir paklausė, kodėl jis toks
nuliūdęs. Vyresnysis brolis tylėjo. Tada karalaitė pasiteiravo apie
raganą. Brolis apsakė. Vakare karalaitė eina gulti ir vyresnįjį bro-
lį kviečiasi — drauge miegosią. Tas ir nuėjo, bet kalavijo į tarpą
nepadėjo. Karalaitė klausia:
— Ar kalavijo į tarpą nepasidėsi? Dabar, tur būt, manęs ne-
bebijai?
Vyresnysis brolis suprato, kad jaunėlį nekaltai nukirto. Ir jam
begal pagailo brolio”. Jis visą naktį nemigo ir suko galvą, kaip brolį
atgaivinti. Galop jis nusprendė eiti pas raganą siaubūnę ir parei-
kalauti, kad nukirsdintą brolį atgaivintų.
Kitą rytą vyresnysis brolis su visais savo žvėrimis patraukė į gi-
rią pas raganą. Drauge pasiėmė ir negyvėlį. Ir jaunėlio žvėrys
nusekė iš paskos.
— Atgaivink mano brolį!—paliepė jis raganai. –
Ragana paėmė saują smėlio ir užbėrė ant nukauto brolio galvos.
Tasai kaip mat atgijo…
Broliai nutarė raganos gyvos nepalikti. Jie prisakė žvėrims ją
griebti ir sudraskyti. Žvėrys raganą sudraskė, ir giria, ir pilis liko
nuo jos išvaduotos.
Abudu broliai su savo žvėrimis nuskubėjo į karaliaus pilį. Vyres-
nysis brolis su karalaite vestuves atšoko ir po karaliaus mirties
tapo visos šalies ir pilies valdovu.
Jaunėlis išėjo toliau savo laimės ieškoti. Trečią dieną jis atėjo
į svečią miestą, visą juodai apdarytą. Ten karalius šiąnakt atiduos
trečią dukterį velniui suėsti. Tai buvo toks velnio apsėstas miestas.
Per dvejus metus karalius atidavė velniui dvi vyresnes dukteris.
Dabar jis turėjo atiduoti paskutinę, jauniausiąją. Tik po to velniai
aprimsią.
Jaunėlis su savo žvėrimis nusigavo prie karaliaus pilies. Pilies
bokšte buvo iškelta juoda vėliava, o visas miestas tylus ir nuliū-
dęs. Šiandien reikia trečiąją princesę prie velnio olos nuvesti. Prin-
cesė buvo gyva paguldyta į juodą grabą, ir ji, ir visi pilėnai rau-
dojo. Jaunėlis įėjo į salę, kur stovėjo grabas su gyva princese, ir
paklausė karalių, kas čia dedasi. Karalius ėmė pasakoti ir kaip ma-
žas vaikas raudoti.
— Na gerai,— pasakė jaunėlis.— Aš drauge su princese eisiu į
velnio olą.
Jaunėlis pasišaukė savo žvėris ir pakvietė princesę. Jie įžengė
į didelę girią, kur buvo velnio ola.
Jaunėlis atsisėdo ant akmens priešais olą ir pasisodino ant kelių
karalaitę. Jam iš abiejų pusių sutūpė po šešis žvėris. Tada jau-
nėlis sušuko:
— Na, eikš pasiimti princesės!
Tuojau iš olos išbėgo dvylikagalvis velnias, ugnimi čiaudėdamas.
2vėrys kad šoks ant to velnio, o jaunėlis jam visas dvylika galvų
kalaviju nuritino… Bet kai tik pirmą velnią nugalavo, iš olos atlėkė
antras velnias, su septyniomis galvomis… Žvėrys ir į tą kibo, o
brolis jam visas galvas nurentė. Tada jaunėlis išpiovė velnių gal-
voms liežuvius ir susivėrė juos ant virvelės. Virvelę su devyniolika
velnių liežuvių užsikabino ant kaklo.
Tada jaunėlis dar šūktelėjo, kad daugiau velnių pasirodytų. Nie-
kas nebekišo nosies. Jis įlindo į olą pasižiūrėti. Oloje sėdėjo visų
vyriausiasis velnias, toks sukiužęs senis su milžiniškais akių vokais.
Jaunėlis pakėlė kalaviją ir priėjo prie seno velnio. Tas puolė jį
maldauti, kai pamatė ant virvelės suvertus savo nugalabytų sūnų
liežuvius. Jaunėlis paliko seną velnią gyvą ir nudrožė prie landos,
kur liko princesė ir visi žvėrys. Tačiau išeiti nebegalėjo. Ola buvo
užversta didžiuliu akmeniu.
Kol jaunėlis velnio olą apžiūrinėjo, į girią atėjo pilies tarnas
ir užvertė ant olos akmenį. Tasai tarnas slapta mylėjo išgelbėtąją
princesę. Jis ją nuvedė į pilį ir pareiškė, kad pats iš velnio nagų
princesę išvadavęs. Ir jaunėlio žvėris tarnas nusiviliojo, tik vienas
lokys liko prie olos. Kiti paskui tarną į pilį nubėgo. Princesė sakė,
kad jis nesąs tikrasis jos gelbėtojas, bet jaunėlis negrįžo, ir kara-
lius galop patikėjo savo tarnu. Karalius laikėsi duoto žodžio ir
atidavė jam princesę už pačią.
Jaunėlis grįžo pas seną velnią, kur olos gilumoje sėdėjo, ir sako:
— Išleisk mane iš olos, tai gyvą paliksiu.
Velnias pakėlė savo milžiniškus akių vokus, paėmė jaunėlį už
rankos ir išvedė jį iš olos, tarydamas:
— Bėk namo!
Kaip vėjas išlėkė jaunėlis iš olos. Tik tada pamatė, kas atsitiko:
jo žvėrių ir princesės — nė kvapo, vienas lokys prie olos betupįs.
Jaunėlis užsėdo ant lokio ir nujojo į pilį. Kai tik įžengė į vidų,
karalaitė pribėgusi puolė jam ant kaklo. Jaunėlis parodė karaliui
ant virvelės suvertus velnių liežuvius, ir tas patikėjo, kad jis
princesės gelbėtojas. Karalius liepė niekšą tarną įkišti į statinę su
vinimis ir paleisti nuo kalno. Netrukus buvo iškeltos jaunėlio v^sti/-Į
vės. Tokios linksmybės niekas lig tol nebuvo regėjęs. / ‘ į į
Po karaliaus mirties jaunėlis liko pilies ir šalies valdovas ir lai-
mingai po šiai diedai gyyena… / /
7 / / /
vės. Tokios linksmybės niekas lig tol nebuvo regėjęs. / * Į į
Po karaliaus mirties jaunėlis liko pilies ir šalies valdovas ir lai-
mingai po šiai diedai gyyena…
Vienas tėvas turėjo du sūnus. Kai jie paaugo, išėjo į pasaulį laimės ieškoti, nes tėvo lūšnelėje vien bėdos ir stygius tebuvo. Broliai sėdo kiekvienas ant savo žirgo ir išjojo iš kiemo.
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, Raganžudžiai, Smurto lygis: Terminatorius
Senų senovėje vienas tėvas turėjo keturis vaikus: vieną sūnų ir tris dukteris. Dukterys gerai rūpinosi senu tėvu, o sūnus vis taikė žilagalviui kur geresnį kąsnelį.
Su tokiais gerais vaikais tėvas gyveno tikrai laimingas dienas senatvėj. Jis dažnai sakydavo:
— Vaikai, jei visada tokioj santaikoj ir meilėj gyvensite, tai Laimužė jums niekada nesiliaus šypsojusis. O tu, sūneli, tuoj pat
nevesk, kai aš mirsiu, o palauk, kol tavo seserys išeis į žmones! Jei mano žodžių klausysi, tai gyvenime daug pasieksi.
Sūnus pasižadėjo klausyti tėvo patarmės ir dar ilgai po jo mirties drauge su seserimis gyveno kaip gyvenęs. Bet vieną blogą dieną likimas atėmė broliui mylimas seseris. Tatai atsitiko visai nelauktai. Kas dieną seserys eidavo į sodą pasivaikščioti. Ūmai — kur buvęs, kur nebuvęs — atūžė baisus viesulas ir nusinešė seseris.
Tris dienas brolis ieškojo, per ašaras kelio nematydamas,— kaip ugny sudegė. Galop jis išėjo iš namų ir leidosi ieškoti po pasaulį.
Eina, klausinėja, visur dairosi — niekur nėra.
Galų gale ir duonos pritrūko. Vargšas brolis stačiai nebežino, ką daryti.
„Kas bus, tas bus, — pagaliau jis nutarė, — namo vis tiek negrįšiu! Jei ne kitaip, valgysiu, kas po ranka paklius!”
Neilgai laukus, brolis sutiko kiškį.
Tas jau ners pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Kiški ilgaausi, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš eisiu su tavim drauge ir bėdoje pagelbėsiu!
Gerai. Eina abu toliau — sutinka vilką.
Vilkas jau spruks pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Vilkeli pilkeli, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, eisiu drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsiu.
Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka sparvų ir vapsvų.
Sparvos ir vapsvos jau skris pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Sparvos gėlikės, vapsvos dūzgikės, neskriskit, aš baisiai alkanas ir jus suvalgysiu!
— Nevalgyk mūsų, berneli broleli, -mes skrisim drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsim!
Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka vanagą sauso medžio viršūnėje. Vanagas jau taisosi lėkti sau, bet brolis šūktelėjo:
— Vanagėli lenktanagėli, nelėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš lėksiu drauge su tavim ir bėdoje pagelbėsiu.
Gerai. Visi skuba toliau — pakrantėje sutinka vėžį. Tas jau lįs j kriaušį, bet brolis šūktelėjo:
— Vėžy atbuleiki, nelįsk į kriaušį, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš roposiu tau iš paskos ir bėdoje pagelbėsiu.
Gerai. Keliauja visas būrys: bernelis brolelis, kiškis ilgaausis, vilkas pilkis, vapsvos dūzgikės, sparvos gėlikės, vanagas lenktanagis, vėžys atbuleikis. Iir nuėjo visi tiesiai į mišką.
Antrą dieną jie miško gilumoje rado tokią trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir be perstogės sukasi. Tai matydamas, brolis šaukia:
— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!
Trobelė tuojau sustojo. Keliauninkai sugužėjo vidun ir ten rado surukusią senę. Senė norėjo sužinoti, kur jie einą, tačiau brolis sako:
— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu!
Senė sutiko. Iš ryto brolis jai papasakojo viską nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur jis galėtų seseris rasti.
Senė sako:
— Aš tau, broleli, negaliu pasakyti, kur seserų ieškoti. Kai nueisi pas mano antrąją seserį, ta gal ir žinos.
Keliauninkai patraukė toliau.
Kitą dieną, dar giliau į mišką paėję, vėl pamatė trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir sukasi. Ją matydamas, brolis šūktelėjo:
— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!
Trobelė tuoj sustojo. Keliauninkai sugarmėjo’vidun ir ten rado tokią pat senutę. Toji norėjo sužinoti, kur jie einą, bet brolis sako:
— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu.
Senė sutiko. Iš ryto brolis viską papasakojo nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur galima seseris rasti. Senė sako:
— Pasakysiu, kur gali savo seseris rasti: vieną turi lydys, antrą — erelis, trečią — lokys. Bet iš pradžių nueik pas raganą ir išsitarnauk žirgą, kitaip pas jas nepateksi. O ligi raganos būsto trys dienos ėjimo.
Keliauninkai leidosi raganos būsto ieškoti.
Po trijų dienų jį rado, ir brolis taip su ragana sulygo: jeigu jis tris dienas iš eilės išganys dvylika kumelių, tai gaus vieną kumelį.
Iš ryto brolis išginė į ganyklą raganos kumeles, iš viso dvylika. Jų visi kumeliai, taip pat dvylika, paliko tvarte. Ir kiti keliauninkai išėjo su broliu ganyklom ir sugulė šalimais. Tiktai kiškis ilgaausis nemiegojo. Šį kartą jis pasirodė iš visų gudriausias.
Jis taip pasakė:
— Miegok, berneli broleli, visi miegokite, o aš eisiu pasiklausyti, ką gero kumelės šneka.
Drykt padrykt nuliuoksėjo kiškis ilgaausis pas kumeles, pasislėpė lazdynų krūme ir nugirdo nuostabių dalykų: kumelės kalbėjo, kad nebūsiančios kvailos, vakare neisiančios namo, nes ragana šiukštu prisakiusi, kol piemuo vieną bandys parginti, kitoms išlakstyti į visas puses.
Tai išgirdus, broliui net karšta paliko. Bet sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės jį ramina:
— Ko čia bėdoti? Jeigu kumelės išlakstys, tai mes jas ir vėl suvarysime. Pamatysit, kaip namo parvysime!
Taip ir buvo: vakare kumelės iškriko kaip užduotos. Bet kai tik sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės pradėjo kailį badyti, kumelės kuo gražiausiai namo parlėkė. Ragana jas bara, o jos teisinasi:
— Nagi eik pati, pažiūrėsim, ką tu darysi!
Antrą dieną vėlei tas pat.
Trečią dieną kiškis ilgaausis vėl nuklausė kumelių šneką ir atidūmė su tokia žinia: ragana joms prisakė, kad šį vakarą ne namo bėgtų, o į girios tankynę, kur nei sparvos, nei vapsvos nieko negalėsiančios padaryti.
Tai išgirdus, broliui met karšta pasidarė, o vilkas pilkis jam sako:
— Baisus čia daiktas! Ar pasaulyje tik sparvos ir vapsvos gali kandžioti? Ir aš moku šitą amatą. O tankynėse mano dantys — kaip tyčia dirbti!
Taip ir buvo: vakare sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės apipuolė kumeles, ir tos tuojau į tankynę sulėkė. Vis tik šitai negelbėjo:
vilko iltys jas išvarė iš tankynės, o sparvų ir vapsvų gyliai parginė namo.
Kumeles piktai išbarusi, ragana sako broliui:
— Gerai. Rytoj tu gausi ištarnautą kumelį, ir kad tavo čia nė kvapo nebeliktų!
Brolis linksmas atgula su savo bičiuliais miegoti, o kiškis ilgaausis lieka budėti ir nuklauso, ką ragana su kumeliais šneka. Jinai jiems prisako:
— Jūs vienuolika būkite tokie, kokie esat, o tu, dvyliktasai, patsai stipriausias, kitąryt lįsk po ėdžiom ir dėkis sergąs ar pusiau nudvėsęs. Piemuo pasirinks tą iš jūsų, kuris jam labiausiai tinka, taip jau mes sulygome. Jeigu apsimesi sergąs, jis tavęs neims.
Kiškis ilgaausis viską tuojau broliui persakė.
Iš ryto vienuolika kumelių šokinėja po tvartą, kad tik saugokis, o dvyliktasai guli paslikas po ėdžiomis ir sunkiai kvėpsi, nelyginant kalvio dumplės. Tuos vienuolika ragana girte gyrė, stačiai į padanges keldama, o apie dvyliktąjį vos kelis žodžius burbtelėjo:
— Nevykėlis buvo, nevykėlis ir sprogs.
Tačiau brolis jos nė klausyt neklauso. Jis vis tiek imsiąs tą paliegėlį. Kiti esą per smarkūs.
Kad ir nenorėjo ragana duoti, bet ką darysi? Jau sulygta!
Brolis paėmė užsidirbtą kumelį ir išėjo. Kelyje kumelys sako:
— Jei tu mane tris dienas baltuos dobiluos paganysi, tai būsiu toks, kaip mano motina, kuri raganai tarnauja. Jei baltuos dobiluos šešias dienas ganysi, man išaugs trys sparnai, ir aš būsiu greitas kaip vėjas. Jei baltuos dobiluos devynias dienas ganysi, man išaugs šeši sparnai, ir aš būsiu greitas kaip viesulas.
Taip ir buvo. Devintą dieną šešiasparmis žirgas pamokė brolį, kad kiškį, vilką, sparvas ir vapsvas paleistų, tie esą jau atitarnavę, o pats tegul sėdąs jam ant nugaros ir pasiimąs vanagą į glėbį, vėžys tegul įsikimbąs jam į uodegą — jis visus tris nunešiąs pas pirmąją seserį.
Kiškis ilgaausis ir vilkas pilkis nukūrė į krūmus, sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės į drevę susimetė, vėžys atbuleikis į šešiasparnio uodegą įsikibo, o vanagas lenktanagis nutūpė broliui į glėbį.
Sudrebėjo žemė, vėjas ausyse sušvilpė, ir šešiasparnis jau pas pirmąją seserį, lydžio namuose. Šešiasparnis žirgas pasakė:
— Lipk, berneli broleli, žemėn ir eik pas lydį, savo sesers vyrą, pasikalbėsi, pasitarsi, ką toliau daryti! Mes visi eisime už jūros kopų pailsėti.
Brolis įėjo pas seserį — tai iš džiaugsmo ašaros byra!
O lydžio tuo metu namie nebuvo. Sesuo brolį pavalgydino, paguldė ir laukia grįžtant vyro. Į vakarą tasai parėjo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:
— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?
— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.
Lydys atsivertė į žmogų ir trobon įžengė. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau neilgai sesers vyras džiaugėsi, greit jis prisiminė savo piktą lemtį ir, gailiai atsidusęs, tarė:
— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas. Slibinas vieną mano brolį pavertė ereliu, antrą — lokiu, o mane patį — lydžiu. Aš per. pačią turiu tavo jauniausiąją seserį, erelis— viduriniąja, o lokys — vyriausiąją. Betgi tu vienas slibino neįveiksi, kitą rytą eik pas mano brolį erelį, gal jis tau padės, aš esu per silpnas. Iš anksto ryto, saulelei tekant, aš vėl į lydį pavirsiu.
Rytą brolis užsėdo ant savo šešiasparnio ir nušuoliavo pas antros sesers vyrą — erelį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į erelio namus. Sesuo apkabino jį raudodama, pavalgydino, paguldė ir laukia vyro. Į vakarą erelis grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:
— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?
— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.
Erelis atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau ir šis brolis tuojau prisiminė savo piktą lemtį ir dūsaudamas tarė:
.— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas! Betgi vienas slibino neįveiksi. Kitąryt eik pas mano brolį lokį, tas tau padės, aš esu per silpnas. Iš ankstaus ryto, saulelei tekant, aš vėl į erelį pavirsiu.
Rytą brolis užsėdo savo šešiasparnj ir joja pas trečios sesers vyrą — lokį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į lokio namus. Sesuo apkabino brolį raudodama, pavalgydino, paguldė ir ėmė laukti vyro grįžtant. Į vakarą lokys grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir klausia:
— Pačiute, čia jau, tur būt, slibinas vėl buvo atsibastęs! Kokios čia pėdos?
— Ne slibino pėdos, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
Lokys atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau netrukus ir lokys prisiminė savo piktą lemtį ir atsidusęs tarė:
— Kad tu, broleli, man padėtum iš slibino nagų ištrūkti! Vienas nepajėgiu jo perveikti, o jei dviese stvertume, tai slibinas turėtų galą gauti! Rytoj aš vėl į lokį pavirsiu, tada ir imsimės darbo.
Rytą brolis pasišaukė savo šešiasparnį. Sudrebėjo žemė, sušvilpė vėjas, ir šešiasparnis su vanagu ir vėžiu kaip mat atrūko. Lokys pamanė, kad čia slibinas atlėkė, bet brolis jį nuramino:
— Čia ne slibinas, ne, tai mano žirgas, o tiedu — bičiuliai. Vieną dorai uždirbau, kitus dorai įsigijau.
— Tai gerai, broli! Jeigu tokį žirgą ir tokius padėjėjus turi, tai slibiną nugalėsimi Jis gyvena tvirtoje uolos pilyje, visi tenai skubėsime.
Viens du — ir visi prie slibino pilies. Brolis su savo šešiasparniu tuojau pat buvo vidun besileidžiąs, bet lokys sudraudė:
— Nesikarščiuok! Tu, broleli, šiandien su vanagu ir vėžiu likis čionai, vidun tik mudu su šešiasparniu eisim. Šešiasparnis veiks jėga, o aš gudrumu. Rytoj bus tavo eilė, o poryt visiems ganės darbo.
Jeigu šiandien mudviem pasisektų jį surišti, tai daugiau nė nereiktų. Užmušti pirmą dieną — visai neįmanomas dalykas, nes slibino mirtis neima. Vis dėlto kovą pradėsime negaišdami, kad iki vakaro, kol saulutė dar nenusileidusi, ką – ne-ką nuveiktume.
Akmens durys subildėjo ir sugriuvo. Visa uola sudrebėjo — šešiasparnis su lokiu įsilaužė vidun ir susikibo su slibinu: čia žemė dunda, čia uola skyla, čia perkūnas griaudžia, čia kaži kas dusliai mauroja. Ir taip ligi pavakarei. Tada visi triukšmai nutilo, ir šešiasparnis su lokiu išėjo kruvini iš slibino būsto.
Darbas buvo atliktas — slibinas surištas. Visi patraukė namo — pailsės ir atsikvėps, kad rytoj galėtų toliau darbą varyti. Rytą lokys užsikėlė pirmas. Jis pažadino brolį, sakydamas:
— Kelkis, broleli, laikas prie darbo! Šiandien tavo eilė. Mes liksim už pilies, o tu pro išverstas duris eik į vidų. Tenai pamatysi dar dvejas duris: vienas po dešinei, kitas po kairei. Durys po kairei bus karna užrištos, tenai neik, tame kambary guli surištas slibinas. Jis tave vien kvapu prisitrauks ir praris. O po dešinei eik drąsiai, ten gyvena mūsų didžiausia padėjėja — graži karalaitė. Slibinas ją pasigrobė ir uždaręs laikė savo pilyje. Paprašyk jos, kad mėgintų iškvosti slibiną, kur yra paslėpta jo nemirtingumo galia!
Taip ir padarė. Brolis tyliai nuėjo pas gražiąją mergaitę, pasakė, ko norįs, o toji, nė pusės žodžio netarusi, nuėjo pas slibiną. Slibinas klausinėjo, kamantinėjo, kam jai reikią žinoti, pagaliau vis tik pasakė:
— Galiu ir pasakyti, nes tu vis tiek mano nemirtingumo nerasi.
Matai, už šimto mylių yra tokia pat tvirta uola, kaip šita. Toje uoloje yra pilis, o pilyje — baisus jautis. Tasai jautis ir yra mano nemirtingumas. Jei tą jautį kas užmuštų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: užmuštas jaustis virstų į antį. Jei tą antį pagautų ir nugalabytų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: nugalabyta antis pavirstų į kiaušinį ir įkristų į jūros dugną.
Taip. Karalaitei to ir tereikia. Jinai viską apsakė broliui, brolis — šešiasparniui, šešiasparnis — lokiui. Tada visi patraukė namo pailsėti ir pasistiprinti prieš rytdienos darbą.
Rytą lokys užsikėlė pats pirmasis. Jis prikukštino brolį, šešiasparnį, vanagą, vėžį, sakydamas:
— Kelkitės, laikas imtis darbo. Šiandien visi turėsime ką veikti.
Negaišdami laiko, visi leidosi kelionėn prie tolimosios uolos. Iš visų gyslų ipadirbėjo, bet pavakare uola jau buvo sugriauta ir siau bingasai jautis užmuštas. Vos tik jautis nusibaigė, iš jo antis purpt, ir išskrido aukštai į padanges. Kai tik ji į padanges, vanagas jai iš paskos, vienu gaištu čiupo ir sudraskė. Kai tik antis nusibaigė, iš jos kiaušinis pliumpt į jūrą ir numarmėjo į patį dugną. Na, dabar vėžiui darbas: jis paskui kiaušinį — ir velka iš gelmės į krantą! Kai tik ištempė ant kranto, šešiasparnis kaukšt į jį su kanopa taip, jog į visas puses išlakstė. Tą pačią akimirką surištasis slibinas už šimto mylių nusibaigė.
Tada — kur buvęs, kur nebuvęs — iš padangių nusileido erelis, iš vandens išnėrė lydys.
Visi trys — lokys, erelis ir lydys — puolė broliui po kojomis, atvirto į žmones ir tarė:
— Ačiū tau, kad atėjai su savo šešiasparniu ir kitais draugais vaduoti mūsų iš slibino nagų. Dabar jau visada būsime žmonės. Mes esam laimingi, o podraug ir tavo seserys — mūsų pačios. Jos dabar bus karalienės, o mes karaliai, kaip ir anksčiau buvome. Slibinas padvėsė, mes gyvensim. Tik reikia namo skubėti, nes mūsų valdiniai seniai mūsų gailauja ir laukia.
— Skubėk, bet ir galvos nepamesk, — atsakė brolis. — Juk namai nepabėgs, o pirmiausia eisim pas mano seseris, pasiimsim jas ir nusigausim į slibino pilį, kur liko gražioji karalaitė. Mes juk turim žinoti, kaip jai yra. Nevalia pamiršti, kad ji buvo didžiausioji mūsų padėjėja.
Taip ir padarė. Visi nuskubėjo į slibino pilį pažiūrėti karalaitės.
Ak tu dievulėliau, kaip jinai nudžiugo! Su ašaromis puolė berneliui broleliui ant kaklo ir kūkčiodama tarė:
— Dėkui, berneli, kad išgelbėjai mane iš slibino nagų! Man priklauso didelė karalystė, kurią iš savo tėvo paveldėjau. Bet karaliaus ji neturi. Būk mano karalius, aš būsiu tavo karalienė. O šešiasparnis, tasai didžiavyris, liks čionai nugalėto slibino pilyje gyventi!
Taip ir sutarė. Ir visi išsiskirstė kas sau: šešiasparnis likosi slibino pilyje, vanagas nuskrido į padanges, vėžys nuropojo į vandenį, brolis vedė dailiąją karalaitę, o visi kiti didžiai laimingi į savo karalystes iškeliavo.
Senų senovėje vienas tėvas turėjo keturis vaikus: vieną sūnų ir tris dukteris. Dukterys gerai rūpinosi senu tėvu, o sūnus vis taikė žilagalviui kur geresnį kąsnelį.
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, Šešiasparnis žirgas, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė