Kalvis neturėjo nė vieno vaiko. Tad jis iš geležies nusikalė berniuką, bet šiam trūko gyvasties. Suko, suko galvą: kur tokį dėti. Sugalvojo: užkars ant tvoros, tegul karo. Berniukas karojo, karojo, kol galiausiai pasidarė gyvas.
Nulipo nuo tvoros ir prašo tėvą darbo. Kiek padirbėjęs, motiną prašo valgyti. Motina atnešė pieno, atnešė silkių, atnešė bulvių, te­gul sūnus valgąs kaip visi žmonės. Tačiau Kalviukas atrėžė: – Ar aš ligonis, ar koks paliegėlis? Man pietums reikia bent kubilo pieno, statinės silkių ir pūro bulvių!

Skaityti toliau.. »