Buvo storas
Bajoras
Garbiniuota barzda.
Vaikštinėjo
Bajoras
Su gumbuota lazda.
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged Kostas Kubilinkas.
Gairės: Eiliuotos pasakos, Jaučio trobelė, Kostas Kubilinkas, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Eglė ošia ir siūbuoja.
Strazdas tupi ir dainuoja:
_____________________________________
— Kirsiu kirsiu
Aš eglyne
Žalią eglę
Skaityti toliau.. »
Gairės: Apie narsųjį strazdą, Eiliuotos pasakos, Kostas Kubilinkas, Smurto lygis: be smurto
Katinėlis su gaidžiu
Statė namą po medžiu.
Pasistatė ir gyvena.
Dun dun dun! — kažkas dundena.
Iš lovelės atsikėlęs,
Klausia rainas katinėlis:
— Kas ten beldžias į duris,
Skaityti toliau.. »
Gairės: Eiliuotos pasakos, Katinėlis ir gaidelis, Kostas Kubilinkas, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Ledo rūmuose nuo seno Senis Šaltis sau gyveno. Ir turėjo jis anūką — Šaltanosį Ledinuką.
Geras buvo tas anūkas —
Šaltanosis Ledinukas:
Nesurūgęs, nesustiręs,
Bet… kur eina, ten ir girias:
— Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus…
Zuikį puikį —
Užpustyti,
Ežį kežį —
Užmigdyti.
Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas! Aš ir mešką
Kai paspaudžiu — šonai braška…
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau!
Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką.
• O anūkas
Ledinukas
-Rateliu
Su snaigėm sukas.
Žiūri — važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius, ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas
Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukąs:
Šaltanosis,
Šaldo poną
Šąla
Bąla
Pono nosis…
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.
— Na, matai,— anūkas girias,
Ar, seneli, aš ne vyras:
Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus.
Zuikį puikį —
Užpustyti,
Ežį kežį —
Užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną, Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau…
— Na jau, na! — jam Šaltis sako.—
Dar tau girtis neužteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk — tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
— Chi! — nusijuokė anūkas.—
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietis! Jeigu mešką
Kai paspaudžiu — šonai braška.
Pasigyrė, na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis — malkas kerta.
Kirvis skamba. Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
— U ta ta! Karšta dienelė! —
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.
Ledinukas Galvą kraipo. Pasižiūri. Pasišaipo.
Ir galvoja: „Tu sušalsi Ir kirvuko nepakelsi. Va, ir bus tada, žmogeli,— „0 ta ta! Karšta dienelė…”
Ir sutelkęs visą rūstį, Jis pradėjo šaltį pūsti. Kaklą rankom apsivijo. Tuoj skrebučiai apšerkšnijo, Tuoj ir ūsai apšarmojo, O Šaltutis pagalvojo: „Na, dar vieną šaltą gūsį, Ir, vargšeli, tu pražūsi, Suragosi kaip tas ponas, Nuo arielkos net raudonas…”
Ir nušokęs nuo pusnyno, Vėl jis pūsti pamėgino: Griebia ausį, griebia nosį, O valstietis nusikosi Ir kiek gali Stuobrį engia, Net sušalęs Kirvis spengia.
Baltas baltas tartum pūkas Tūpsi šaltas Ledinukas — Čiupt už kojų, čiupt už rankų Ir į antį įsirango, Bet valstietis nesušąla, Tik į kelmą pleištą kala. Šaltas sniegas žaižaruoja. Karštas prakaitas garuoja.
Pagaliau žmogus prašneko: — Na ir karšta čia prie trako Kur tas šaltis pasidėjo, Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko, Vos iš apmaudo nesprogo Ir, sutelkęs visą rūstį, Vėl pradėjo šaltį pūsti.
O valstietis be skrebučių Krauna malkas ant rogučių. Baigęs darbą, ant kelmuko Atsisėda, užsirūko…
Pailsėjo, pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Senis Šaltis atlingavo:
Kur valstietis?
Nuvažiavo!
— Na, matei dabar, sūneli, Ką žmogus ir darbas gali. Tau sušaldyt žemę knieti… Ką ten žemę! Jei valstietį Šaldei šaldei tu prie šilo — Ne sušalo, o sušilo… Nors valstietis apšerkšnijo, Darbas šalčio nesibijo!
Baltas baltas tartum pūkas’ Susimąstė Ledinukas. Ir nusivedė per pūgą Šaltis tylintį anūką.
Ledo rūmuose nuo seno
Senis Šaltis sau gyveno.
Ir turėjo jis anūką —
Šaltanosį Ledinuką.
Geras buvo tas anūkas —
Gairės: Eiliuotos pasakos, Kostas Kubilinkas, Ledinukas, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Seka pasaką senelė:
Pagiry — žvejų trobelė,
O trobelėje nuo seno
Trys sesutės sau gyveno.
Ir turėjo jos broliuką —
Striuką buką Bebenčiuką.
Dvi sesutės drobę audė,
Bebenčiukas žuvį gaudė,
O jauniausioji — kvailutė
Židiny ugnelę pūtė,
Kepė žuvį, paplotėlį,
Nešė broliui lauknešėlį.
Ir prie ežero atėjus,
Lauknešėlį pasidėjus,
Ji kasdien broliuką šaukė,
Net skambėdavo palaukė:
— Ė! 0! Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!
Laumė ragana gauruota,
Apsižergus ilgą šluotą,
Kartą paežere jojo
Ir voratinklius vyniojo.
Tik išjojus į palaukę,
Girdi: sesė brolį šaukia.
Ir pakreipus kreivą ausį,
Laumė klausė, klausė, klausė…
Vos kvailutė tik nuėjo,
Sausos šakos sutraškėjo,
Ir išjojus į palaukę,
Storalūpė laumė šaukia:
— Ė! U! U! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!
Bebenčiukas pasistiepia
Ir iš luoto atsiliepia:
— Mano seselės,
Mano jaunėlės,
Plonas balselis
Kaip volungėlės.
Žvejo brolelio
Tu neapgausi,
Aukso žuvelių
Tu nebegausi…
Joja ragana gauruota,
Apsižergus ilgą šluotą,
Ir prijojus kalvę seną,
Kalviui ragana lemena:
— Kalvi, kalvi,
Raudongalvi,
Aš tau duosiu marių žuvį,
Tu paplonink man liežuvį.
Kalvis kūju užsimojo
Ir liežuvį jai suplojo.
Laumė grįžta į palaukę
Ir plonai kaip sesė šaukia:
— Ė! Ū! Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen, žuvelių keptų!
Žvejas balso neatskyrė
Ir prie kranto atsiyrė.
Laumė žveją pasigavo
Ir per girią nušuoliavo.
Takeliu per baltą smėlį
Neša sesė lauknešėlį
Ir, atėjus į palaukę,
Brolį šaukia, šaukia, šaukia…
Bet broliuko — anei aido,
Tik vėjelis nendres sklaido,
Ir pamato ji meldyne
Brolio valtį drebulinę.
Verkia sesė — ką daryti?..
Valty prašneka žuvytė:
— Leisk paleisk mane, sesele,
Aš parodysiu tau kelią,
Pasakysiu, kur broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Ji žuvelę auksažvynę
Pliumpt į vandenį meldyne.
O žuvytė pasinėrė,
Vandenėlio atsigėrė
Ir, iškišus galvą, kalba:
— Ačiū, ačiū už pagalbą!
Pereik girią ir giraitę,
Rasi baltą obelaitę.
Paėjėjus kelio galą,
Rasi tu karvutę žalą.
Ten pasuksi į keliuką,
Rasi duonos kubiliuką.
Kai praeisi duoną rupią,
Pamatysi sraunią upę.
Pereik tiesiai per lieptelį,
Ten surasi tu namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
Tam namelyje — broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Į namus kvailutė grįžta,
O širdis iš skausmo plyšta.
Ir apsako, kur broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
— Ką čia paistai, ką veplioji? —
Pyksta sesė vyresnioji.—
Eik iškepti pagranduką,
Aš surasiu Bebenčiuką.
Sesė, perėjus giraitę,
Randa baltą obelaitę.
Obelėlė šaką kelia:
— Kur eini, gera mergele?
O sesuo piktai sušuko:
— Ieškau brolio Bebenčiuko!
Obelėlė graudžiai kalba:
— Eikš, mergele, į pagalbą!
Vabalėliai šerdį graužia,
Obuolėliai šaką laužia.
Šen, mergele, šen, rūtele,
Krėsk nukrėski nors šakelę…
—Krėsiu… lauk! — sesuo atšovė.
Griūk ir pūk, jei nepastovi!
O paėjus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
Du ragus karvutė kelia:
— Kur eini, gera mergele?
Jai sesuo piktai sušuko:
— Ieškau brolio Bebenčiuko!
O karvutė graudžiai kalba:
Eikš, mergele, į pagalbą!
Eikš, pamilši, eikš, pašersi
Ir pienelio atsigersi.
Milšiu… lauk! — sesuo sušuko
Ir nuo karvės nusisuko.
Paėjėjusi galiuką,
Randa duonos kubiliuką.
Kubiliukas tešlą kelia:
— Gal iškeptumei duonelę?
— Kepsiu… lauk! — sesuo sušuko
Ir nuo duonos nusisuko.
Ir palikus duoną rupią,
Ji priėjo sraunią upę.
Žiūri — lieptas netašytas,
Klumpių padais nudaužytas.
Tas lieptelis jos maldauja:
— Vilnys akmenis skalauja,
Meldai prausiasi kas rytas,
Tik aš vienas nevalytas…
Įsibridus į upelį,
Tu nuplauk mane, lieptelį.
— Plausiu… lauk! — sesuo sušuko
Ir pikta nuo liepto spruko.
Pabėgėjusi į šalį,
Randa krūmuose namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
Žiūri — laumė verda smalą,
Bebenčiukas girnas kala.
Laumės lūpa žemę siekia,
Taršos kudlos nusidriekę.
O prie kojų kaip angliukas
Kiurkso juodas jos šuniukas.
— Ko čia vaikštai? — rūsčiai niurna
Laumė ragana pikčiurna.—
Eikš, man vandenio paduosi
Ir kaltūną pašukuosi!
Laumė snaudžia ir linguoja,
Sesė grėbliu ją šukuoja.
Kai tik ragana užsnūdo,
Bebenčiukas tuoj sujudo:
Laumės šunį — šmukšt po puodu,
Kad nelotų, neišduotų…
Bėga brolis ir seselė,
Kiek tik greitos kojos gali,
Metę raganą nelabą.
Ugi klauso — žemė dreba…
Apsižergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota,
Uosto pėdsakus šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Vos pribėgus lieptą, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
— Liepte, liepte netašytas,
Klumpių padais apdaužytas,
Tu per dieną čia gulėjai,
Ar mergelės neregėjai?
— Vykis, vykis,— laumė girdi,—
Čia prabėgo ta beširdė…
Vėl apžergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota
Ir, pasukus į keliuką,
Randa duonos kubiliuką.
Laumė ragana pikčiausia
Nekeptos duonelės klausia:
— Tešla, tešla iškorijus,
Tešla, tešla išakijus,
Tu per dieną čia pukšėjai,
Ar mergelės neregėjai?
— Vykis, vykis,— laumė girdi,
— Čia prabėgo ta beširdė…
Vėl apžergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota,
Ir lekuoja jos šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Pabėgėjus kelio galą,
Randa laumė karvę žalą:
— Karve, karve nemilžtoji,
Kreivarage pamirštoji,
Tu per dieną čia gulėjai,
Ar mergelės neregėjai? ,
— Vykis, vykis,— laumė girdi,
— Čia prabėgo ta beširdė…
Dulka laumė per kalnelį,
Kiek tik šleivos kojos gali.
Nusileidus į pašlaitę,
Randa baltą obelaitę:
— Obelie rūgšti, laukine,
Tu rūgštesnė už rūgštynę,
Tu stovėjai palei kelią,
Gal regėjai tu mergelę?
— Vykis, vykis,— laumė girdi,
— Čia prabėgo ta beširdė…
Varsną kitą pabėgėsi
Ir mergelę suturėsi.
Lekia ragana, šniokštuoja,
Ir šuniukas vos lekuoja.
Laumė capt bėglius abudu
Ir į maišą juos įgrūdo.
Parsinešusi užrišo
Ir po lova pasikišo.
Maišą saugojo šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Ir antra sesuo išėjo,
Bet obels nepagailėjo,
Nepamilžo ir karvutės,
Ir neiškepė duonutės…
Laumė ją maiše užrišo
Ir po lova pasikišo.
O kvailutė po palaukę
Vaikštinėja, sesių laukia…
Nesulaukus verkt pradėjo
Ir ieškoti jų išėjo.
Greitai perėjus giraitę,
Randa baltą obelaitę.
Obelis viršūnę kelia:
— Kur eini, gera mergele?
— Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
Obelėlė graudžiai kalba:
— Eikš, mergele, į pagalbą!
Vabalėliai šerdį graužia,
Obuolėliai šaką laužia.
Pagailėk, gera mergele,
Ir papurtyk nors šakelę.
Liemenėlį sesė krečia.
Obelėlė šlama: — Ačiū!
Paėjėjus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
Du ragus karvutė kelia:
— Kur eini, gera mergele?
— Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
O karvutė graudžiai kalba:
— Eikš, mergele, į pagalbą!
Prižiaumojau žalio šieno,
Negaliu panešti pieno.
Melžia žaląją kvailutė.
— Mū! — dėkoja jai karvutė.
Paėjėjus dar galiuką,
Randa sesė kubiliuką.
Kubiliukas tešlą kelia:
— Kur eini, gera mergele?
— Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
Duona rauda ir maldauja:
— Niekas pečiun neįšauja.
Pagailėjus jos, mergaitė
Tuoj rankoves pasiraitę
Ir įšovė ją į pečių.
Duona pukši: — Ačiū… ačiū…
Vos pakepus duoną rupią,
Ji priėjo sraunią upę.
2iūri — lieptas netašytas,
Klumpių padais nudaužytas.
Ėmė lieptas jos maldauti:
— Šen, sesut, mane nuplauti!
Sesė daugel negalvojo
Ir lieptelį numazgojo.
Kiek paėjusi į šalį,
Randa krūmuose namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
— Ko čia vaikštai? — rūsčiai niurna
Sesei ragana pikčiurna.—
Eikš, man vandenio paduosi
Ir kaltūną pašukuosi!
Laumė snaudžia ir linguoja,
O kvailutė ją šukuoja
Ir dainuoja jai lopšinę
Apie klumpę geležinę…
Laumė klausės ir užsnūdo,
O kvailutė tuoj sujudo,
Greit atrišo laumės maišą
Ir įkišo šunį kvaišą.
Bėga sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Apsižergus ilgą šluotą,
Vejas ragana gauruota,
Ir lekuoja jos šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Vos pribėgus lieptą, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
— Liepte, liepte netašytas,
Klumpių padais nudaužytas,
Kur, sakyki, rąste bukas,
Trys sesutės ir broliukas?
— Nežinau,— lieptelis sako,—
Traukis, ragana, nuo tako.
Vos tik laumė kelia koją,
Lieptas stačias atsistoja:
— Nepraleisiu, storalūpe!
Laumė šlumši palei upę
Ir, suradus seklią brastą,
Greitai pūkšt į kitą kraštą.
Vos pribėgus duoną, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
— Tešla, tešla užraugtoji
Ir į krosnį pašautoji,
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
— Nežinau,— duonutė sako,
— Traukis, ragana, nuo tako!
Šoko laumė linkui šilo,
Kepalai kalnais iškilo.
Pasispjaudė laumė delnus
Ir pradėjo lipt į kalnus.
Visą naktį lipo lipo,
O iš ryto — šlumšt — nudribo.
Per tarpukalnes vingiuotas
Joja ragana ant šluotos
Ir, nujojus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
— Karve, karve neraliuota,
Išvanosiu tave šluota.
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
— Nežinau, — žaloji sako,—
Traukis, ragana, nuo tako,
Nes ant šakių pakratysiu
Ir bematant subadysiu!
Barška klumpės geležinės,
Taršos kudlos pakulinės,
Bėga ragana pašlaite
Ir užtinka obelaitę.
— Obelie rūgšti, laukine,
Tu rūgštesnė už rūgštynę
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
Obelėlė laumei sako:
— Traukis, ragana, nuo tako.
Pro šakas tu nepralįsi,
Bebenčiuko nepavysi.
Obelis šakas supynė:
Kur žvelgi — šakų tankynė.
Kur pralįsti — laumė žiūri,
Lindo — nosį įsidūrė…
Nepralindo nė šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Bėga laumė į palaukę,
Ugi žiūri — valtis plaukia:
Valty sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
„Nepavysiu!” — nusigando
Ir, parpuolusi ant kranto,
Laumė ragana gauruota
Laka vandenį mauruotą…
Ir šuniuką lakti moko.
Lakė lakė, kol susprogo.
Grįžo sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas,
Į trobelę savo seną
Ir lig šiol linksmai gyvena.
Seka pasaką senelė:
Pagiry — žvejų trobelė,
O trobelėje nuo seno
Trys sesutės sau gyveno.
Gairės: Bebenčiukas ir kvailutė, Eiliuotos pasakos, ilgos pasakos, Kostas Kubilinkas, Smurto lygis: raudonkepuraitė