Ledo rūmuose nuo seno Senis Šaltis sau gyveno. Ir turėjo jis anūką — Šaltanosį Ledinuką.

Geras buvo tas anūkas —

Šaltanosis Ledinukas:

Nesurūgęs, nesustiręs,

Bet… kur eina, ten ir girias:

— Moku kalti

Ledo tiltus,

Moku malti

Sniego miltus…

Zuikį puikį —

Užpustyti,

Ežį kežį —

Užmigdyti.

Miega varlės pūstažandės

Ir barsukas kietasprandis.

Ką barsukas! Aš ir mešką

Kai paspaudžiu — šonai braška…

Visą žemę, jei norėčiau,

Aš sušaldyti galėčiau!

Vienąkart per sniego pūgą

Šaltis vedasi anūką.

• O anūkas

Ledinukas

-Rateliu

Su snaigėm sukas.

Žiūri — važy sėdi ponas,

Nuo arielkos net raudonas,

Ir į kailinius storiausius

Storas ponas įsirausęs,

Ir kelius, ir ilgas kojas

Zebrų kailiais apsiklojęs.

Šast anūkas

Ledinukas

Ir po zebrų kailiais brukąs:

Šaltanosis,

Šaldo poną

Šąla

Bąla

Pono nosis…

Ir nuo rankų

Ligi kojų

Ponas kaulan suragojo.

— Na, matai,— anūkas girias,

Ar, seneli, aš ne vyras:

Moku kalti

Ledo tiltus,

Moku malti

Sniego miltus.

Zuikį puikį —

Užpustyti,

Ežį kežį —

Užmigdyti

Ir sušaldyt storą poną, Nuo arielkos net raudoną.

Visą žemę, jei norėčiau,

Aš sušaldyti galėčiau…

— Na jau, na! — jam Šaltis sako.—

Dar tau girtis neužteko.

Tau sušaldyt žemę knieti,

O sušaldyk tu valstietį.

Pažiūrėk — tenai už valkos

Pagiry jis kerta malkas.

— Chi! — nusijuokė anūkas.—

Aš nebūčiau Ledinukas,

Jei valstietį palei traką

Nesušaldyčiau į ragą.

Ką valstietis! Jeigu mešką

Kai paspaudžiu — šonai braška.

Pasigyrė, na ir dumia

Pas valstietį į pakrūmę.

O valstietis — malkas kerta.

Kirvis skamba. Darbas verda:

Užsimoja

Ir kad tvoja,

Tai net skiedros išlekioja.

Meta pirštines į šalį:

— U ta ta! Karšta dienelė! —

Vienas sau valstietis šneka,

O jo rankoj kirvis žvaga.

Ledinukas Galvą kraipo. Pasižiūri. Pasišaipo.

Ir galvoja: „Tu sušalsi Ir kirvuko nepakelsi. Va, ir bus tada, žmogeli,— „0 ta ta! Karšta dienelė…”

Ir sutelkęs visą rūstį, Jis pradėjo šaltį pūsti. Kaklą rankom apsivijo. Tuoj skrebučiai apšerkšnijo, Tuoj ir ūsai apšarmojo, O Šaltutis pagalvojo: „Na, dar vieną šaltą gūsį, Ir, vargšeli, tu pražūsi, Suragosi kaip tas ponas, Nuo arielkos net raudonas…”

Ir nušokęs nuo pusnyno, Vėl jis pūsti pamėgino: Griebia ausį, griebia nosį, O valstietis nusikosi Ir kiek gali Stuobrį engia, Net sušalęs Kirvis spengia.

Baltas baltas tartum pūkas Tūpsi šaltas Ledinukas — Čiupt už kojų, čiupt už rankų Ir į antį įsirango, Bet valstietis nesušąla, Tik į kelmą pleištą kala. Šaltas sniegas žaižaruoja. Karštas prakaitas garuoja.

Pagaliau žmogus prašneko: — Na ir karšta čia prie trako Kur tas šaltis pasidėjo, Duotų gūsį šalto vėjo.

Ledinukas net pašoko, Vos iš apmaudo nesprogo Ir, sutelkęs visą rūstį, Vėl pradėjo šaltį pūsti.

O valstietis be skrebučių Krauna malkas ant rogučių. Baigęs darbą, ant kelmuko Atsisėda, užsirūko…

Pailsėjo, pasėdėjo

Ir per girią nugirgždėjo.

Senis Šaltis atlingavo:

Kur valstietis?

Nuvažiavo!

— Na, matei dabar, sūneli, Ką žmogus ir darbas gali. Tau sušaldyt žemę knieti… Ką ten žemę! Jei valstietį Šaldei šaldei tu prie šilo — Ne sušalo, o sušilo… Nors valstietis apšerkšnijo, Darbas šalčio nesibijo!

Baltas baltas tartum pūkas’ Susimąstė Ledinukas. Ir nusivedė per pūgą Šaltis tylintį anūką.